James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį

Aš turiu daugybę klausimų apie tą „draugo" reiškinį, - pasakiau jam.

Deja, nežinau daugybės atsakymų. Norėčiau žinoti, Džeine. Neįsivaizduoji, kaip norėčiau.

Tokio atsakymo neužteko, bet jis gal buvo vienintelis, kurį galėjau gauti. Tada paklausiau Maiklo asmeniškesnio dalyko, kuris man nežmoniškai rūpėjo.

Ar tu kada nors buvai su kuo nors įklimpęs? Romantiškai?

Jis pasimuistė kėdėje ir patraukė pečiais.

Aš susipažįsta su žmonėmis, - tarė neatsakydamas į mano klausimą. - Man žmonės patinka, Džeine. Visokie žmonės.

Galiu lažintis, kad ir tu jiems patinki.

Neatrodė, kad Maiklas jaustųsi nepatogiai. Jis tik buvo, sakyčiau... santūrus. Ir, žinoma, paslaptingas.

Eime ką nors veikti, - pasakė Maiklas, imdamas mane už rankos. - Nesvarbu, ką.

Ir jis spragtelėjo pirštais, kad atvažiuotų taksi.

Keturiasdešimt ketvirtas

Nesvarbu, ką mes veikėme tą dieną. Galėjome kasti griovius, aš vis vien būčiau džiaugusis.

Bet darėme kai ką geriau negu griovių kasimas: mes šiaurinėje Centrinio parko dalyje, kur asfaltas lygus, o judėjimas nedidelis, važinėjome po kalvas riedučiais. Skridome kaip angelai, vos prasilenkdami su bėgikais, dviratininkais, šunų ve- džiotojais ir jų triukšmingais lojančiais būriais. Visą tą laiką mėgavausi jo draugija ir galvojau: Kas čia vyksta? Tikriausiai niekam taip dar nebuvo. Turi būti koks nors logiškas paaiškinimas. Bet sutikčiau, kad tokio ir nebūtų.

Nevažinėjau riedučiais nuo dešimties metų. Prisiminiau, kad motina mane vadindavo „griozdu" tai yra žmogumi be įgimto grakštumo. Su amžiumi aš, atrodo, nedaug patobulėjau. Prie 96-osios gatvės, važiuodama įkainiui stačiausios parko kalvos viršūnės, beveik nosimi ariau žemę. Skaudėjo šlaunis ir blauzdas. O paskui, pasiekę pačią viršūnę, skriejome žemyn greitai greitai, visiškai nevaldomai.

- Maiklai! - suklykiau.

Jis čiupo man už rankos.

Pasitikėk manim! - suriko.

Aš pasitikėjau. Ir keista, mes į nieką neatsitrenkėme, neištiš- kome. Maiklas manim pasirūpino kaip visada.

Sveikutėliai kalvos papėdėje sukritome ant vešlios žolės, uždusę, už keleto pėdų nuo senutės invalido vežimėlyje. Ji ten buvo su slauge kompanione, vilkinčia baltą krakmolytą uniformą.

Maniau, tau antrą valandą posėdis, - pasakė Maiklas, pažvelgęs į laikrodį.

Buvo. Aš jį praleidau.

Jaučiau, kad dėl to nė kiek nesijaudinu. Įdomu.

Senoji moteris mus stebėjo, dabar šypsojosi. Jos kompanionė apkamšė ją šaliku ir ėmė stumti vežimėlį tolyn.

Moteris atsigręžusi sušuko:

Linkiu jums abiem sėkmės. Jūs graži pora.

Aš su tuo sutikau. Pasižiūrėjau į Maiklą, bet jo veidas buvo neišskaitomas.

Ar mes pora? - paklausiau Maiklo, sulaikiusi kvapą laukdama atsakymo.

Jis nerūpestingai nusijuokė.

Galbūt pora pakvaišėlių, - pasakė jis.

Ne tai norėjau išgirsti, bet tiek to.

Pietų parke valgėme karštus dešrainius su prieskoniais, apipiltus garstyčiomis ir pagardais. Vaikštinėjome, kalbėjomės ir galiausiai vėl atsidūrėme prie mano namų.

Na, štai ir mes, - pasakiau nevykusiai šmaikštaudama.

Stovėjome prie durų, o durininkas Martinas taktiškai pasišalino.Taipf dabar pakviesiu Maiklą užeiti į mano butą. Žinoma, pakviesiu. Ir Martinas tam pritars.

Tačiau, kai šie lemtingi žodžiai jau beveik sklido iš mano burnos, Maiklas pasilenkė arčiau. Taip, pagalvojau. O taip, prašau. Jo veidas nuo manojo buvo beveik per colį, ir man užgniaužė kvapą. Niekada nebuvau jo mačiusi iš taip arti, jo lygios odos, jo žalių akių.

Paskui staiga atsitraukė, tarsi ko išsigandęs.

Labanakt, Džeine, - pasakė jis. - Buvo puiki diena, bet manau, kad dabar man geriau eiti.

Jis apsisuko ir greitai nuėjo, ir į mane neatsigręžė.

Aš jau tavęs pasiilgau, - sušnibždėjau.

Į tuštumą.

Keturiasdešimt penktas

Labanakt, Džeine... manau, kad dabar man geriau eiti. Kaip jis galėjo taip pasakyti? Visą dieną skendusi Maiklo akyse, ar galėjau tikėtis kitokios negu beprotiškos, bemiegės nakties? Tikrai nenorėjau būti viena savo bute, bet teko.

Nuėjau į svetainę ir žiūrėjau pro langą į miestą, sukramčiau porą Oreos. Gerai jau gerai, keturis Oreos. Gyvenau ganėtinai aukštai, kad matyčiau kitus netoliese stovinčius pastatus, mačiau ir puikų Centrinio parko vaizdą. Niujorkas visada man atrodė tinkama gyventi vieta, bet šį vakarą dar labiau, nes jame kažkur buvo Maiklas. Tačiau kas jis toks? „Išgalvotas draugas"? Angelas? Haliucinacija? Kiekvienas iš jų man atrodė nesąmonė. Bet kitokių paaiškinimų neturėjau.

O tada suskambo telefonas. Nieku gyvu nenorėjau klausytis motinos ar įsikarščiavusio Hju išvedžiojimų. Tegu juos išklauso telefono atsakiklis.

Pirmiausia išklausiau save, prašančią skambinantįjį palikti žinutę. Paskui išgirdau draugės Kolinos balsą, tos, kuri išteka. Mes drauge lankėme Knygų klubą, Kino klubą, Roko koncertų klubą, Travelling Pet klubą. Dabar tikriausiai neturėtume tiek bendra.

Ak, Džeinyte, kaip norėčiau, kad būtum namie. Nuo tada, kai pasakiau apie Beną, mes dar nesikalbėjome.

Nuskubėjau prie telefono ir pakėliau ragelį.

Kolina, aš čia. Ką tik įėjau pro duris. Kaip tu? Palikau tau žinutę, - pasakiau, - kad mirštu iš noro susipažinti su tavo žymiuoju Čikagos advokatu.

Žinau, bet norėjau išgirsti tavo balsą, - pasakė Kolina, - gyvai. Norėjau išgirsti tikrą Džeinę.

Tu ją, vaikuti, girdi.

Taigi mes kalbėjomės. Kai po valandos ar daugiau Kolina baigė, galėjau apie jų vestuves pateikti išsamią informaciją Chicago Tribūne, New York Times ir Boston Globė. Benas, daktaro ir ponios Stiven Kolinz sūnus, būdamas paskutiniame kurse, išvyko studijuoti į Britų Kolumbiją, paskui į Mičigano universiteto Teisės institutą. Svarsčiau, ar Kolina pakeis vardą, tapusi Kolina Kolinz. Vėliau Benas dvejus metus dirbo Čikagos apygardos advokatų kontoroje. Su Kolina jį supažindino brolienė per vakarėlį Martos vynuogyno saloje. Jis turi butą su vaizdu į Mičigano ežerą. Kolina su savo kate Žėrute kraustosi pas jį. Kai Kolina ėmė pasakoti apie vestuvinio torto įdarą, nutraukiau.

Oho, tai jau viską suplanavai, - pasakiau, stengdamasi įtikinamai rodyti entuziazmą. Aš mylėjau Koliną, bet jei ji būtų pasakiusi, kad tortas bus papuoštas dviem dirbtiniais peliukais, vilkinčiais vakariniais drabužiais, tikriausiai būčiau išmetusi telefoną per balkoną.

Ak, Džeine, aš visą laiką kalbėjau tik apie save, save, save. Tu tokia kantri klausytoja.

Nieko tokio. Tam ir esu. Džiaugiuosi girdėdama, kad tu tokia laiminga. - O jei jai truputį pavydėjau, tai mano problema.

Kitą kartą tu man skambinsi su tokiomis pat naujienomis. Bet sakyk, kas pas tave naujo?

Nieko ypatinga, - pasakiau. Žinai, darbas ir bandymai įtikinti motiną nusileisti.

Kolina sukikeno:

Kaip visada.

Akf vos nepamiršau, atrodo, kad įsimylėjau tobuliausią žmogų - malonų, linksmą ir neįtikėtinai žavų, kuris gali būti ir mano fantazijos padarinys. Kitokį, nei įsivaizdavau, ir vis dėlto tokį pat.

Keturiasdešimt šeštas

Maiklas buvo čia kitą rytą.

Kantriai laukė prie mano namų, kaip laukdavo prieš daugelį metų. Kaip sakoma, žmogus iš kūno ir kraujo. Ne haliucinacija. Bent jau taip maniau.

Rankoje vėl laikė gražią baltą gardeniją.

Sveika, Džeine, - pasakė jis, toks truputį susivėlęs ir žavus. - Gerai miegojai?

O, taip. Kritau ir akimirksniu užmigau, - melavau aš. - O tu?

Mes nužingsniavome greta, koja kojon, kaip eidavome į mokyklą kiekvieną dieną. Vadinasi, jis vėl mane globoja? Mane saugo? Kodėl? Ar jis pats žino, kodėl? Kodėl jis negalėjo atsakyti į visus klausimus? Jis visada viską žinojo, kai buvau maža. Niekada nedvejojo, visada pasitikėjo savimi. Tai, kad jis atrodė sutrikęs, kaip ir aš, darė jį tarsi žmogiškesnį.

Pavasario oras buvo šaltokas, dangus grasino lietumi, bet šiandien niekas negalėjo numušti man ūpo. Buvau pilna vilties, o ką? Pirmą kartą po ilgo ilgo laiko.

Eidami be paliovos kalbėjomės apie viską ir nieką, praeitį ir dabartį - tik ne apie ateitį. Galbūt kalbėjimas su Maiklu ir yra geriausia šito dalis - draugystės ar meilės romano, ar panašiai. Nors, Dievas mato, norėjau stverti jį ir bučiuoti, o, tiesą sakant, daryti ir dar daugiau. Jis buvo tikras vyras, ko aštuonerių metų mergytė tiesiog negalėjo įvertinti.

Džeine! Nori ten užeiti? Prisiminti senus laikus?

Maiklas rodė į pažįstamą pagundų krautuvėlę „Bandelių mėgėjas" kitoje Madisono aveniu pusėje. Prieš dvidešimt metų ir daugiau mes, nuodėmingi, ten užsukdavome ne vieną rytą, o visiškai atvirai kalbant, aš ir toliau laikiausi tos tradicijos.

Kas negali atsilaikyti prieš bandeles, tas negali, - pasakiau. - Vesk ten.

Parduotuvėje laukiant eilėje Maiklas pasakė:

Kiek prisimenu, tavo mėgstamiausia bandelė būdavo su obuoliais, cinamonu ir graikiniais riešutais.

Mėgstamiausia iki šiol. Mėgstu ir kitas. Nelabai aš išranki.

Mes suvalgėme po bandelę, nors šį kartą jos taip netroškau - tai man nebūdinga, geras ženklas. Maiklas gėr ėfrappe kavą, aš - kavą be kofeino. Būnant su Maiklu, labiausiai ryškėjo skirtumas, kaip mažai mes kalbėdavomės su Hju, - iš tikrųjų turėjome mažai ką bendra.

Vos išėjus į gatvę, kai buvome apie kvartalą nuo mano darbovietės, prasivėrė dangus ir ėmė pilti kaip iš kibiro ledinis lietus.

Galime pastovėti, kol nustos lyti, po anuo tentu arba galime bėgti, - pasiūlė Maiklas.

Aišku, bėkime.

Norėjau lėkti, visa gerkle šūkaudama.

Taigi mes bėgome per lietų, per balas iki kulkšnių, aplenkdami žmones, kurie buvo tokie protingi, kad pasiėmė skėčius. Man pakako proto nuo nevaržomų šūksnių susilaikyti.

Mes tiesiog įgriuvome pro kontoros duris, kiaurai peršlapę, juokdamiesi, kaip du vaikai arba susidoroję su iššūkiu suaugusieji. Kvailai šypsodamiesi, mes savaime linkome prie vienas kito arčiau, arčiau... O Dieve, aš norėjau, kad tai... atsitiktų... taip norėjau.