James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį

Bet.

Ateisiu pas tave vėliau, - pasakė Maiklas atsitraukdamas, jau be šypsenos. Jis susiraukė. - Gerai? Ar aš... tave varginu?

O taip, suprantama, vargini, pagalvojau kaip išbadėjusi. Tačiau šį kartą neketinau leisti jam pasprukti.

Todėl sugriebiau už rankovės, kad stovėtų, paskui pabučiavau - į skruostą. Bučinys nuo lietaus buvo šlapias, bet nuo jausmų šiltas.

Pasimatysime vėliau. Aš visada noriu tave matyti, - pasakiau, o paskui negalėjau nepridurti: - Jau tavęs pasiilgau.

Štai kokia aš: nepraleidžiu progos, gyvenu nevaržomai. Gi- muuusi laisvaaa...

Maiklas pasiuntė man paskutinį meilų žvilgsnį. Tada įėjau į pilną žmonių liftą ir paspaudžiau savo mygtuką.

Negalėjau vėl nedainuoti „Tikraa pasiuuutėlė". Man nieko nereiškė būti nevaržomai.

Viešpatie, kokia buvau laiminga.

Keturiasdešimt septintas

Maiklas tikrai buvo laimingas, nors ir kankinosi.

Todėl jis pasimatė su keliais geriausiais draugais ir jiems papasakojo apie Džeinę, kaip jie vėl susitiko, kad ji - keista - viską apie jį atsiminė.

Karštus karamelinius desertus, mūsų keliones į mokyklą, tą baisią baisią dieną, kai aš ją palikau, - viskąl

Bičiuliai jį palaikė, tačiau stebėjosi. Nė vienam nieko panašaus nebuvo tekę patirti.

Būk atsargus, Maiklai, - pasakė Blaitas, kuris jam buvo gal artimiausias. - Savo ir Džeinės labui. Jie turi mus užmiršti. Tokia tvarka. Taip visuomet buvo. Čia vyksta kažkas keista.

Tu taip manai? - paklausė Maiklas.

17.45, kaip žadėjęs, jis pasirodė Džeinės darbovietėje ir pasakė labą vakarą savo naujai draugei priimamojo sekretorei Elsei.

Manau, kad Džeinė manęs nelaukia, - tarė jis.

Manykite iš naujo, - pasakė Elsė. - Ji jūsų laukia. Laukė beveik visą dieną.

Elsė paskambino Džeinei, ir po minutėlės ši pasirodė, žvali, raudonskruostė. Ar ji paraudo?

Sakiau, kad tau trukdau, - tarė Maiklas.

-Jis tikrai neduoda ramybės, - tarstelėjo Elsei Džeinė.

Būkit malonus. Neduokite ramybės man , - pasakė Elsė, gerokai perkopusi šešiasdešimt.

Vėl ėmė lyti, bet Maiklas atsinešė skėtį. Jie ėjo į restoraną Primavera Aukštutiniame Ist Saide visą kelią kalbėdamiesi, tarsi būtų nesimatę ne kelias valandas, o ištisus mėnesius.

Ar tu žiūri televiziją? - paklausė Džeinė, prisišliedama prie jo, kad išvengtų balos.

Dažniausiai kabelinę, - atsakė Maiklas. - Pavyzdžiui, serialus „Dedvudas" ir „Didžioji meilė".

Man tie filmai taip pat patinka! - džiaugėsi Džeinė. - Ką dar veiki? Kas tave dar domina?

Maiklas pagalvojo. Žmonės paprastai neklausdavo apie jį patį. Kaip pastebėjo Klerė de Lunė, jis puikus klausytojas.

Hm, man patinka stadione žiūrėti futbolo rungtynes, - pasakė jis, - patinka Korina Beili Ry. NASCAR lenktynės. Sezanas. The White Stripes.

Džeinė nusijuokė.

Taigi... viskas.

Jis nusišypsojo.

Daug kas.

Ką tu veikei šiandien? - pasiteiravo Džeinė, kabindamasi jam už parankės.

Susitikau su draugais, - prisipažino jis. - Draugais, kurie... dirba tokį pat darbą. Dar bėgiojau. Nusnaudžiau.

Oho, kaip darbavaisi, - paerzino Džeinė.

Palauk, juk man atostogos, prisimeni? - pasakė jis.

Taip jie priėjo restoraną, ir Maiklui dingtelėjo: ar tai - pasimatymas? Panašu į pasimatymą.

Keturiasdešimt aštuntas

O kaip tau šiandien sekėsi? - paklausė Maiklas, kai tik atsisėdome ir padavėjas nuskubėjo atnešti mums butelio Frascati.

Padariau grimasą.

Ne blogiausiai, turint omenyje, kad teko šešis kartus atskirai bendrauti su Vivjena.

Amžius, žinoma, jos nepristabdė.

Nelabai. Gal šiek tiek. Pastaruoju metu. Žinai, aš statau filmą, nedidelį filmuką, nieko ypatinga. Galima sakyti, tokį saldainiuką.

Kaip „Šokoladas", - tarė Maiklas šypsodamas. - Man tas filmas patiko.

Stojo tyla. Galvojau, ką pasakyti, kad per daug neišsiduo- čiau.

Kalbėk, - pasakė Maiklas, - papasakok man apie jį. Man patinka klausytis apie tavo darbą.

Tikriausiai tik tau vienam, - nusijuokiau, stengdamasi neparodyti per didelio kartėlio. - Šiaip ar taip, mes turime filmui bendrą investuotoją vardu Karlas Fridkinas. Kai šįryt ėjau pro

Vivjenos kabinetą, po to, kai mus permerkė lietus, kas ten sėdėjo, jei ne Karlas Fridkinas ? Apie tai paklausiau savo sekretorės Merės Luizos. Žinai, ką ji pasakė?

Kad Vivjena medžioja naują vyrą. Ketvirtąjį, tiesa?

Aš numečiau gabalą itališkos duonos, kuria gestikuliavau, ir spoksojau į Maiklą.

Nuostabu. Merė Luiza taip pat žinojo. Vienintelė aš nežinojau. Tikriausiai esu beviltiška bukaprotė.

Ne. Esi miela būtybė. Tau ir į galvą neateina tokios mintys, jei neišprovokuosi.

O tau ateina?

Sakykim, man teko matyti tavo motiną imantis veiklos. Tačiau ar žinai, kad ji tave myli?

Susiraukiau.

Kas gali manęs nemylėti? Aš tokia miela.

Priėjo padavėjas ir priėmė vieną užsakymą - jo užteks abiem. Aš vis dar neturėjau apetito, ir tai mane stebino, bet maloniai. Nesijaučiau nesveikuojanti, tiesiog nenorėjau valgyti.

Po dviejų espreso puodelių ir dviejų Sambucas likerio patraukėme į pietus Parko aveniu link. Lyti nustojo, Maiklo skėčiu ramsčiausi kaip lazda. Ėmiau ja baksnoti ritmiškai, paskui staiga užtraukiau sudarkytą variantą „Dainuoju lietuje". Tarsi stebėjau save, šokančią nuo uolos ir nebegalinčią sustoti. „Saulėėė širdyyyjeee, meilėės kuupinaaa..." Pagaliau susivaldžiau.

Atsiprašau. Nežinau, kas man užėjo. Tiesiog... pakvaišėlė Džeinė, - teisinausi išraudusi, nes susigėdau.

Man patinka pakvaišėlė, - pasakė Maiklas. - Be to, tu įdomi, ne pakvaišėlė.

Matote? Dėl tokių dalykų jį dar labiau myliu. Pakėlusi akis pamačiau, kad mes jau tik už kelių kvartalų nuo mano namų. Žingsniavome toliau, abu pritilę. Ar man pakviesti jį į viršų? Norėjau. Labai labai norėjau.

Kaupdama drąsą, pažvelgiau į Maiklą, ir staiga mes sustojome, o jis mane apkabino.

Išplėčiau akis, paskui, pamačiusi, kad Maiklas labai iš lėto prie manęs lenkiasi, sumirksėjau ir užsimerkiau. Pajutusi jo lūpas ant savųjų, beveik aiktelėjau, o širdis taip suspurdėjo, kad jis tikrai pajuto. Mano minčių draiskalai dabar apskritai kažkur nuskrido. Ak, Maiklai...

Per visą savo gyvenimą niekada taip nesijaučiau, nieko panašaus. Galiausiai vienas nuo kito atsiplėšėme. Žiūrėdama į jį, gaudydama orą, bandžiau sakyti...

Bet ir vėl ėmėme bučiuotis, nežinau, kas pradėjo, tik Maiklas laikė mano veidą savo rankose. Paskui stipriai stipriai kaip meškutį mane apkabino, o tai man labai patiko. Truputį vienas nuo kito atsitraukėme, bet paskui vėl bučiavomės ir bučiavomės. Paskui stovėjome susiglaudę, nekalbėdami, ir man atėjo į galvą, kad taip daryti man patiktų ilgai ilgai, gal net visą likusį gyvenimą. Ir jaučiausi apsvaigusi. Norėjau, kad tai nepraeitų. Niekada.

Keturiasdešimt devintas

Kai grįžau namo iš „pasimatymo" su Maiklu, - buvau įsitikinusi, kad tai pasimatymas, - neturėjau galimybės suvirškinti to, kas atsitiko, nes kažkas buvo mano bute.

Prieškambaryje degė šviesa, švietė palubės lemputės virtuvėje ir bent viena lempa svetainėje.

Man kilo beprotiška mintis, kad tai galėtų būti Maiklas. Kas žino, galbūt jis moka staiga atsirasti.

Arba tai galėjo būti Hju, nes, maniau, tebeturi raktus nuo mano namų.

Tačiau, jei tai buvo Maiklas, nenorėjau šaukti „Hju", ar atvirkščiai. Koks ironiškas pasirinkimas tam, kuriam gyvenime taip nesisekė bendrauti.

Taigi giliai atsikvėpiau ir sušukau:

Labas, ei!

Džeine Aukseli, - pasigirdo iš svetainės, o kai pasukau už kampo, viename iš mano krėslų sėdėjo motina. - Pagalvojau, užsuksiu šnektelti, - pareiškė ji.

Aha, - pasakiau su mintim, kad geriau būti išteptai medumi ir užmestai ant skruzdėlyno. - Kaip tu įėjai?

Tebeturiu raktus nuo remonto laikų.

Ak, tik nepradėk apie tai. Staiga kilo mintis apie kokteilį po pasimatymo (juk tai buvo tikriausias pasimatymas), puiki mintis. Priėjau prie spintelės, kurioje laikiau savo gėdingai skurdžias alkoholio atsargas.

Ar tau ko nors įpilti, mamyt?

Vivjena krūptelėjo nuo to žodžio, bet man patiko ją taip vadinti, patiko žinoti, kad turiu tikrą mamišką mamą. Be to, ji ką tik įsiveržė į mano butą, taigi buvo „mamytė".

Chereso, - pasakė ji. - Džeine Aukseli, tu žinai, ką aš mėgstu.

Taigi paėmiau jai chereso... ir gryno viskio taurelę jos ujamai dukrai.

Atsisėdau priešais į krėslą.

Į sveikatą.

Džeine Aukseli, - pasakė ji, - nežinau, kas ten vyksta su Hju ar tuo kitu, ar kitais, kurie gali būti tavo įtemptame gyvenime...

Jos tonas rodė, kad dar nenuspręsta, ar mano gyvenimas įtemptas, ar dėl to jį net galima vadinti gyvenimu. Nesusilaikiau jos nepertraukusi:

Tai bent, tik pamanykit! Mano įtemptas gyvenimas!

Maldauju, - Vivjena ištiesė ranką delnu į viršų. - Leisk man pasakyti.

Linktelėjau ir nugėrusi gurkšnelį susiraukiau, kai deginantis skystis nutekėjo gerkle. Labai trūko Maiklo. Jau.

Džeine Aukseli, atėjau pasakyti, kad...

Motina sustojo, lyg pritrūkusi žodžių, kaip jai nebūdinga. Susiraukiau ir atsisėdau tiesiau. Ar ji jau susižadėjo su Karlu Fridkinu?

Klausau? - padrąsinau keisdama elgseną.

Na, manęs amžinai čia nebus, o kai manęs nebebus, kompanija priklausys tau, ir galėsi daryti kokius norėsi sprendimus.

Greitai užbaigusi, ji išgėrė didelį gurkšnį chereso.

Ką gi, visiškai nauja jos taktika. Aš susirūpinau.

Ką nori tuo pasakyti, mama?

Nepertrauk. Dar vienas dalykas. Aš tau niekada nesakiau, bet mano motina mirė nuo širdies nepakankamumo, kai jai buvo trisdešimt septyneri. Tau trisdešimt dveji. Pagalvok apie tai.