James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį

- O, ne, - sušnibždėjo jis garsiai. - To negali būti.

Tačiau taip buvo. Tai paaiškino viską, kas vyko iki dabar. Kaip trūkstama dalis galvosūkio, kurį jis bandė išspręsti. Paaiškino, kodėl jis rado Džeinę. Žinoma, paaiškino. Tai buvo puikus atsakymas.

Jis vėl pažvelgė aukštyn, į nuostabų rozetės pavidalo langą. Paskui į altorių. To negalėjo atsitikti. Tačiau atsitiko.

Prieš daugelį metų Maiklas palydėjo Džeinę į gyvenimą. Jis lengvino jos dalią, būdamas išgalvotu draugu, kol jai sukako devyneri metai ir jis turėjo ją palikti.

O dabar jis buvo tas, kuris parinktas išlydėti Džeinę iš gyvenimo. Dabar jis tai suprato. Kalbama apie žmogaus mirtingumą, tiesa?

Džeinė mirs.

Štai kodėl jis čia, Niujorke.

TREČIA DALIS

Žvakės vėjuje

Penkiasdešimt septintas

Ar tai vadinti pranešimu? Ar pažadinimu? Instinktu?

Jaučiau poreikį ateiti į vieną iš mūsų vietelių: paradinių Metropoliteno laiptų, su mano mėgstamu vaizdu į Niujorką nuo tų laikų, kai buvau maža ir ateidavau čia su Maiklu.

Pasėdėjau ant laiptų. Triukšmingai išlėkusi iš motinos kontoros, automatiškai liepiau taksi vairuotojui vežti čia. Dabar mano pyktis išgaravo ir pamažu virto kažkuo panašiu į stiprybę. Bent jau taip save įtikinėjau. Juk nesėkmės užgrūdina, tiesa? Sis posakis man iki šiol nelabai patiko, bet dabar jį prisitaikiau.

Atrodė, kad sužydėjo kiekviena pavasario gėlė. Nuo tos vietos, kur sėdėjau, matėsi rausvi obelų žiedai, ryškiai liepsnojo raudonos azalijos. Prie Penktojo aveniu gėlyną kaip šachmatų lentą geltonais ir oranžiniais žiedais užtvindė ką tik pasodintos medetkos.

Jau geriau, daug geriau.

Iš autobuso priešais muziejų ritosi moksleiviai. Senutės su lazdelėmis atsargiai kopė laiptais, tikriausiai pažiūrėti Džekės Kenedi drabužių parodos. Aš ten buvau, mačiau.

Nuo manęs už kelių žingsnių sėdėjo paauglių porelė. Jie be saiko bučiavosi, o man patiko į juos žiūrėti, nes, bent jau šią akimirką, jie buvo beviltiškai įsimylėję. Ar aš irgi įsimylėjusi, ar beviltiškai?

Gera buvo tai, kad jaučiausi, lyg nuo pečių kas būtų nuėmęs sunkią naštą. Buvau laisva nuo Vivjenos, nuo Hju, sunkumų darbe, laisva nuo devynių iki penkių (tiksliau, nuo devynių iki devynių), laisva nuo rūpesčio, ar gerai atrodau. Nors valandą ar panašiai.

Gyvenime norėjau tik vieno - Maiklo. Žinojau, kad jo buvimas su manim nepatikimas, kad tai ne visai nuo jo priklauso. Supratau, kad vieną dieną jis gali išnykti, ir tikriausiai taip atsitiks. Tačiau meilė naudojasi progomis, o aš norėjau pasinaudoti proga tuojau pat. Nors kartą gyvenime žinojau, ko noriu.

Argi tai ne gera pradžia?

Išgirdau balsą, pakėliau akis, bet turėjau jas prisidengti nuo saulės ranka.

Atsiprašau, panele. Ar šis laiptelis užimtas?

Tai buvo Maiklas.

Iš kur žinai, kad aš - panelė? - paklausiau.

Penkiasdešimt aštuntas

Tai tikrai buvo Maiklas. Jis mane surado. Bet, Viešpatie, atrodė kaip benamis!

Kas tau atsitiko? - paklausiau, metusi į jį žvilgsnį.

Ką turi omenyje? Kas man gali būti?

Atrodai amžius nemiegojęs. Akys krauju pasruvusios. Drabužiai permirkę prakaitu. Tu esi...

Jis atsisėdo šalia ir laikė mano ranką.

Man viskas gerai, Džeine. Tikrai gerai.

Jis pasilenkė ir pabučiavo kaklą. Švelniai, stipriai. Nežinau kaip - nesvarbu. Paskui pabučiavo į lūpas, ir manyje užsidegė kiekvienas nervas. Pabučiavo mane dar kartą. Ir trečią. Aš žiūrėjau jam į akis, visu kūnu virpėdama.

Kodėl tu ne darbe? - paklausė jis.

Labai pasistengusi supratau, ko jis ką tik paklausė.

Man buvo aišku, kad jis žino, kas atsitiko.

Džeine?

Kodėl aš ne darbe? Todėl, kad kumščiu išmušiau iš Hju Mekgrato pliurpiamas nesąmones. Ir dar nusibrozdinau krumplius. - Maiklas pabučiavo mano rankas. - Todėl, kad galop kartą pasakiau motinai susikišti jį į vieną vietą ir puikiai pasijutau. Nes mečiau kasdienę tarnybą, kuri dažniausiai būdavo ir vakarais.

Maiklas man meiliai nusišypsojo.

Džeinei valio! Šaunuolė!

Nusijuokiau.

Džeinei valio? Šaunuolė? Tikiuosi, nemanai, kad tavo užduotis čia baigta. Nes ji nebaigta, toli gražu nebaigta.

Tu esi nesibaigianti užduotis, - pasakė jis, vėl nusišypsodamas. - Tu keitiesi, augi, stebini.

Gražios frazės. Iš anksto sugalvojai.

Paskui pasilenkiau ir vėl jį pabučiavau.

Nusprendžiau, kad gana būti nelaimingai ir engiamai. Noriu tikrai džiaugtis gyvenimu. Noriu gyventi linksmai. Argi to nenusipelno kiekvienas? - paklausiau.

Be jokios abejonės, - pasakė jis. - O tu iš visų labiausiai.

Staiga jis labai surimtėjo, vengė mano akių.

Čia dabar...

Kas? - paklausiau.

Džeine, ar prisimeni tuos laikus, kai buvai mažytė... o tavo tėtis nusivežė tave ilgajam pavasario savaitgaliui į Nantaketą? Prisimeni?

Atsilyginti už tai, kad niekur manęs nenuvedė per penktąjį gimtadienį. Ar per ketvirtąjį. Gal ir per trečiąjį.

Taip, tikrai.

Tai buvo pirmas kartas, kurį prisimenu, kai buvau tikrai laiminga, - pasakiau šypsodama nuo prisiminimų. - Mes su tavim statėme smėlio pilis su mano lėlės Barbės kibirėliu ir kastuvėliu. Ėjome miestelyje į kažkokią ledainę, kurioje į kavos ledus jie primaišė šokolado gabaliukų ir žemės riešutų. Plaukiojome kiekvieną dieną, nors vanduo buvo ledinis, Brr iš didžiosios raidės.

Geri laikai, ką? - paklausė Maiklas.

Puikiausi. Prisimeni Klifsaido paplūdimio klubą? O Dže- tis paplūdimį?

Grįžkime tenai, Džeine.

Nusišypsojau.

Norėčiau. Kada?

Tuojau pat. Šiandien. Važiuojam. Ką pasakysi?

Akylai žiūrėjau į Maiklo žalias akis, jausdama, kad kažkas atsitiko, bet nenorėjau jo klausti. Suvokiau, kad gana greitai pats pasakys. Be to, vėl buvau mažoji Džeinė. Svajonės kur kas geresnis dalykas negu tikrovė.

Norėčiau važiuoti į Nantaketą, - pasakiau, - bet turi pažadėti, kad, kol esame čia, atsakysi į kelis mano klausimus.

Penkiasdešimt devintas

Pirmas klausimas, - pasakė Džeinė važiuojant į oro uostą, - išsisukai neatsakęs, ar kada nors turėjai merginą. Bet ar kada nors buvai įsimylėjęs?

Maiklas padarė grimasą, atsiduso, paskui pasakė:

Reikalas tas, Džeine, kad po kurio laiko užmirštu, kas įvyko praeityje. Beje, tai nuo manęs nepriklauso. Atsakymas į tavo klausimą būtų: manau, kad nebuvau.

Tai šis įsimylėjimas būtų pirmasis? - paklausė Džeinė, o Maiklas nusišypsojo dėl jos įsitikinimo, kad jis ją įsimylėjęs. Jis jai to nesakė, bet ji žinojo. Ir neklydo.

O kaip su seksu?

Maiklas ėmė juoktis.

Nesigilinkime. Ne visus klausimus iš karto, sutarta? Pakalbėkime apie ką nors kita, Džeine Aukseli.

Gerai. Kai buvau visai visai mažytė, prisimenu, į Menkių kyšulį skrisdavome Rytų avialinija. Porą kartų per vasarą, - kalbėjo Džeinė, kai taksi riedėjo į senąjį Marine terminalą La Guardia oro uoste.

Maiklas ją pabučiavo, ilgai neatsitraukdamas nuo jos švelnių lūpų ir žibančių akių. Ji buvo suaugusi moteris, bet jam patiko jos užsilikęs vaikiškumas.

Ar tu nori mane užčiaupti? - paklausė Džeinė. - Taip bučiuodamas?

Nieko panašaus. Man... man tik patinka.

Ir vėl pabučiavo Džeinę.

Galiausiai taksi vairuotojas juos subarė:

Ar jūs lipsite iš mašinos, ar ketinate čia sėdėti ir burkuoti kiaurą dieną?

Burkuosime, - pasakė juokdamasi Džeinė, ir jis jai šyptelėjo.

Maiklas sumokėjo vairuotojui ir paėmė du nedidelius jų lagaminus. Vos įėjęs į senąjį terminalą, sustojo ir ėmė dairytis.

Ko dabar ieškai? -Jo.

Maiklas parodė į senyvą vyrą apdribusia ruda striuke, ant jos viršutinės kišenės buvo raidės MKA. Jo veidas buvo nudegęs, išvagotas raukšlių.

Privati Menkių kyšulio aviakompanija? - paklausė prie jo priėjęs Maiklas.

Ta pati ir vienintelė, - atsakė jis gergždžiančiu balsu. - Eikite paskui mane, bičiuliai. Jūs Maiklas ir Džeinė, tiesa?

Tai mes, - pasakė Džeinė.

Jie nusekė paskui senį, o po kelių minučių lipo į lėktuvėlį, kuris buvo įtartinai panašus į paveiksliukuose Maiklo matytą Lindbergo skrydžio per Atlantą lėktuvą.

Ar manote, kad šis lėktuvas pasieks Nantaketą? - pusiau juokais paklausė Džeinė. Maiklas tikėjosi, kad ji neprisimena mažų lėktuvėlių avarijų pastaruoju metu.

Daugiau pasitikėjimo, ledi, - pasakė pilotas.

Mums jo netrūksta, - tarė Maiklas. - Net neįsivaizduojate.

Po kelių minučių propeleriai sukosi ir lėktuvėlis važiavo pakilimo taku, kliuvinėdamas kaip girtuoklis valkatų rajone.

Kai įsivaizduodavau savo mirtį, negalvojau apie lėktuvo katastrofą, - bandė juokauti Džeinė, bet tvirtai sugriebė Maiklo ranką.

Maiklui sugniaužė gerklę, širdyje vėl pajuto skausmą. Džeinė juokavo, tačiau dėl to, ką ji pasakė, jį apėmė bloga nuojauta. Ar jiems lemta sudužti, o tada, ką, jis taip pat mirtų? Kad ir ką sakytum, pastaruoju metu jis daug dalykų patyrė pirmą kartą. Ar mirtis jam bus paskutinis pirmas kartas - kaip ir visiems?

Lėktuvas nesuduš, Džeine, - pasakė jis ir tvirčiau suspaudė jos ranką.

Šešiasdešimtas

Lėktuvas pakilo, neskubėdamas pasirinko tinkamą skrydžio aukštį. Maiklo nuomone, jie per ilgai sukiojosi virš Kvinso stogų. Net pakilus tarp debesų lėktuvo skleidžiamas ūžt-ūžt-ūžt nekėlė didelio pasitikėjimo.

Tačiau maždaug po penkiasdešimties minučių jie pasiekė Nantaketą. Apačioje driekėsi mylios smėlėtos pakrantės, matėsi dar kelios mažesnės salos. Paskui jie nusileido, sklandžiai. Džeinė pagaliau paleido Maiklo ranką.

Nors buvo dar vėlyvas pavasaris, oro uostas knibždėjo žmonių ryškiais vasariniais drabužiais. Jūra violetinių, geltonų, gelsvai žalių spalvų. Virš galvų klykė žuvėdros, tarsi niekada nemačiusios turistų, o gal mačiusios jų per daug.