James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį

Šventas Stivenai Sondheimai! - sušuko vienas šokėjas. - Žinojau, kad Vivjena turtinga, bet ši salė didesnė už Brodhers- to teatrą.

Kai vėl užsukau į svetainę, kambaryje buvo apie šimtas žmonių. Ieškojau Maiklo ir galiausiai pamačiau jį stovintį šalia pianisto.

Kambaryje buvo triukšminga kaip teatre per pertrauką. Pianino per tą šurmulį beveik nesigirdėjo. Prie durų į biblioteką

pamačiau Vivjeną, priėjusi ji kalbasi su vyru sidabriniais plaukais, vilkinčiu smokingo švarku ir mėlynais džinsais. Buvau jį mačiusi poroje „Kanzaso" repeticijų, žinojau, kad jis kažkoks rašytojas. Jie stovėjo labai arti vienas kito, ir mane apėmė liūdna nuojauta, kad jis bandomas ketvirtojo Vivjenos vyro vaidmeniui. Ak!

Smulkutė sena ponia, vaidinanti „Kanzaso problemose" močiutę, užkabino mane lazdos rankena.

Atrodo, tu gera mergaitė, - tarė ji.

Ačiū. Stengiuosi tokia būti, - pasakiau. - Ar jums ko nors atnešti?

Gal paėjėtum prie gėrimų baro atnešti man Jack Daniels ir vandens, - paprašė ji.

Aišku. Gryno ar su ledu?

Dievulėli! Tu tikrai sumani mergaitė. Gal tu nykštukė?

Nusijuokiau ir pažvelgiau į Maiklą. Jis kažką šnabždėjo pianistui. Ką jis sumanė?

Eidama prie vieno iš barų išgirdau garsiai sakant:

Prašyčiau dėmesio! - Tai buvo pianisto balsas, ir minia tučtuojau nuščiuvo. - Man sakė... tiksliai nežinau kas... kad šiandien vienam žmogui ypatinga diena... šiandien jai sukanka devyneri metai... Vivjenos dukrai.

Vivjenos dukrai . Juk tai aš!

Šypsojausi laiminga ir susidrovėjusi. Visų akys krypo į mane. Pagrindinis veikėjas iš spektaklio mane pakėlė ir pastatė ant kėdės - staiga tapau už visus kambaryje aukštesnė. Dairiausi mamos, tikėdamasi, kad ji išdidžiai šypsosi, bet jos niekur nesimatė. Rašytojas taip pat buvo dingęs. Paskui ėmė groti muzika, visi dainavo „Su gimimo diena". Niekas negali prilygti Brodvėjaus chorui, dainuojančiam „Su gimimo diena". Tai buvo gražiausia „Su gimimo diena" kokią teko girdėti. Per mano kūną ėjo šiurpuliukai, ir tai būtų buvusi laimingiausia mano gyvenimo akimirka, jei ta laime būčiau galėjusi dalytis su čia esančia motina.

Kai daina nutilo, labai malonus aktorius mane nukėlė, visi paplojo, ir vakarėlis vėl virto premjeros šventimu. Gimtadienio vakarėlis baigėsi.

Paskui išgirdau pažįstamą balsą, šaukiantį mane vardu:

Džeine! Atrodo, aš pažįstu šitą didelę, gražią mergaitę. Žaibiškai atsisukusi, pamačiau savo tėvą Kenetą. Jis buvo per

aukštas ir per tiesus, kad manytum, jog yra „bestuburis".

Tėtuk! - sušukau ir puoliau jam į glėbį.

Šeštas

Viešpatie, kaip man patinka, kai apkabina! Ypač tėtis. Jis apsivijo mane rankomis, ir aš užuodžiau silpną skutimosi losjono gaivą. Giliai įkvėpiau tokia laiminga, su tokiu palengvėjimu, kad jis atėjo.

Juk nemanei, kad užmiršiu tavo devintąjį gimtadienį? - paklausė tėvas. Atsitraukęs paėmė mane už rankos. - Viskas, sprunkam į prieškambarį. Jei tavo motina sužinos, kad be kvietimo atėjau į vakarėlį, išvirs iš koto.

Jei taip atsitiktų, žmonės ją griūvančią pagaus, - pasakiau. - Bet aš net nežinau, ar ji dar čia.

Mes brovėmės per minią, aš įsitvėrusi tėtės rankos, o prieškambaryje laukė dvi staigmenos: didelė dėžė su geltonu kaspinu ir... dabartinė tėvo draugė. Prisimenu, Vivjena kažką kalbėjo apie Elės krūtinę, kad ji netikra, bet neturėjau supratimo, ką tai reiškia.

Džeine, tu prisimeni Elę, tiesa? - paklausė tėtis.

Aha. Sveika, Ele. Džiaugiuosi, kad galėjai ateiti. - Daugelio metų etiketo pamokos nenuėjo veltui.

Sveikinu su gimtadieniu, - pasakė ji.

Elė buvo labai šviesi blondinė, graži, ir atrodė daug jaunesnė už mano motiną. Prisiminiau, kad Vivjena ją vadino „mokinuke", ir vien užsiminus apie Elę motinos veidas apsiniaukdavo.

Pažiūrėk savo dovaną, - pasakė tėtis. - Elė padėjo ją išrinkti.

Patraukiau geltoną kaspiną ir jis tuoj atsirišo. Dėžėje buvo daugybė plono vyniojamojo popieriaus, susijaudinus jį apčiu- pinėjau. Pirštai palietė kažką minkšta kaip aksomas... negyva. Prasibrovusi giliau, ištraukiau neregėtai didelį, skaisčiai violetinį žaislinį pudelį. Ant galvos jam buvo surištas kuodas, užmautas netikrų briliantų antkaklis, o ant auksinės širdelės etiketės parašyta „Žiži".

Visiškai ne toks šuniukas, kokio norėjau.

Ačiū, tėti, - pasakiau nutaisiusi plačią šypseną. - Kaip miela! - stengiausi vyti mintis apie tikrą, šiltą, krutantį šuniuką, kuris būtų mano, vien mano, mano išsvajotas. Šuniukas netikras... vietoj jo - kimštas violetinis pudelis.

Padėkok ir Elei, - pasakė tėtis.

Ačiū, Ele, - mandagiai padėkojau, o ji pasilenkusi mane pabučiavo. Pažinau kvepalus Chanel No5. Tokius tėvas pirkdavo mano motinai. Įdomu, ar Elė tai žino.

Na, - atsistojo tėtis, - mums laikas keliauti į Nantaketą.

Mano širdis suspurdėjo.

Mums? - beveik suklykiau.

Elė su tėvu neramiai susižvalgė.

Ne, širdele, - pasakė tėtis. - Turėjau omenyje save ir Elę. Tavo mama mane užmuštų, jei tave išsivežčiau iš gimtadienio vakarėlio.

„Taip, ji tikrai pastebėtų", - nusiminusi pagalvojau.

Suprantu, - pasakiau labai stengdamasi nepravirkti. - Tiesiog Nantaketas man labai patinka. Man jis tikrai tikrai patinka. Ir Maiklui.

Mes ten nuvažiuosime kitą kartą, Džeine, pažadu, - ramino tėvas. - Paimsime ir tavo draugą Maiklą.

Tikiu, kad jis taip ir galvojo, nes tėvas niekada nežadėdavo to, ko neketino daryti. Tačiau kai jis padėjo Elei apsivilkti paltą, man pasidarė baisiai liūdna.

Tu nenusiminsi? - paklausė Elė.

Tiesą sakant, ji man patiko. Tikėjausi, kad netrukus tėtis ją ves. Jam taip pat reikėjo apkabinimų. Visiems reikia. Gal net Vivjenai.

Aišku, ne. Juk mano gimtadienis. Kas gali per savo gimtadienį nusiminti?

Mes apsikabinome. Pasibučiavome. Atsisveikinome, o paskui tėvas su Ele įėjo į liftą ir linksmi iškeliavo į Nantaketą, į naktį.

Premjerinis vakarėlis vėl įsisiūbavo. Tarsi niekas prieš kelias minutes ir nebūtų dainavęs „Su gimimo diena". Man čia pasilikti nebuvo prasmės.

Išvingiavau iš minios pro suaugusiųjų grupeles ir galiausiai pasileidau bėgti ilgu tyliu koridoriumi, išklotu storu kilimu, į savo kambarį. Užtrenkusi paskui save duris, kritau ant lovos, įsikniaubiau į pagalvę. Čia, kur niekas manęs nemato, paleidau dūdas kaip didžiausia pasaulyje verksnė.

Paskui atsidarė durys.

Įėjo Maiklas. Ačiū Dievui, Maiklas atėjo manęs gelbėti.

Septintas

Kai jis įėjo, Džeinė visiškai viena raudojo ant savo lovos. Toli gražu nepanaši į Laimingo Gimtadienio Mergaitę. Bet ko iš vargšo vaiko norėti?

Maiklas atsiduso, paskui prisėdęs šalia apkabino mergytę, kuri tokio įskaudinimo nenusipelnė. Nė vienas vaikas nenusipelno.

Nurimk, brangute. Klok, kas ant širdies, - sušnabždėjo jis, pasilenkęs prie jos plaukų, kurie visada kvepėjo Johnson and Johnson - „Daugiau jokių ašarų" šampūnu. Dabar tai buvo vienas iš jo mėgstamiausių kvapų.

Gerai. Bet pats prisiprašei.

Sniurkščiodama, ašarotu veideliu, Džeinė nusiavė batelius ir numetė ant grindų.

Vivjena mano gimtadienį visai užmiršo, - sukūkčiojo nuo paskutinių ašarų. - O tėtis - žinoma, puiku - atėjo, bet maždaug po dviejų minučių išėjo. Išvažiavo į Nantaketą, mano mėgstamiausią vietą pasaulyje! Be manęs! Ir šuniuko negavau.

Violetinį pudelį Džeinė spaudė prie skruosto. Jis ir anksčiau pastebėjo, kad ji dažnai glaudžia prie savęs daiktus: žieminį paltą, pagalvę, žaislinį gyvūnėlį. Troško apkabinti daug ką, bet žmonių, kuriuos galėtų apkabinti, jai trūko.

Tu geras klausytojas, - pasakė ji, šniurkšteldama paskutinį kartą. - Ačiū. Man geriau.

Maiklas apsidairė po kambarį. Viskas bylojo, kad čia gyvena Džeinė: lentynos su vaikiškomis knygomis, skirtos daug vyresnio amžiaus vaikams. Kampe - tikras saksofonas. Didelis plakatas su išrašytais prancūziškais žodžiais. Ant stalo Voreno Biti nuotrauka su autografu. Ją parvežė Vivjena iš trijų mėnesių komandiruotės Los Andžele, kurios metu nė karto negrįžo namo aplankyti dukters.

Dabar Maiklas privalėjo su Džeine pasikalbėti. Vieta - jos jaukus kambarys, nuošaliai nuo to kvailo vakarėlio - tinkamesnės ir būti negali. Laikas - po to, kai ją įskaudino tėvai, gal po blogiausio jos gyvenime gimtadienio - pats netinkamiausias.

Tu esi nepaprasta, nepaprasta mergytė, - tarė Maiklas. - Ar tai žinai? Turi žinoti.

Truputį. Bet tik todėl, kad tu man tą nuolat sakai, - nusišypsojo pro ašaras Džeinė.

Tu graži savo išore ir vidumi, - tęsė jis. - Neįtikėtinai sumani. Apsiskaičiusi. Linksma. Nuovoki. Ir dosni. Turi tiek visko duoti.

Staiga Džeinė sukluso. Jis ką tik pasakė sumani... o ką, jei ji tuoj jam tai įrodys?

Maiklai, ką tu nori pasakyti? Kas čia vyksta? Kažkas negera.

Jam pakirto kojas, aptemo akys. Kodėl dabar? Kodėl Džeinė?

Kodėl jam?

Dabar tu devynerių metų, - jis prisivertė kalbėti. - Tu jau didelė mergaitė. Taigi... taigi... šįvakar aš tave, Džeine, palieku. Man reikia eiti.

Žinau, kad eisi. Bet rytoj grįši. Kaip visada.

Maiklas nurijo seilę. Tiesiog neįmanoma. Plyšta širdis.

Ne, Džeine. Tas ir yra, kad niekada nebegrįšiu. Kitaip negaliu. Tokios taisyklės.

Ištarti šituos žodžius buvo sunkiau negu kitais kartais. Džeinė buvo ypatinga. Kitokia. Nežinojo kodėl, žinojo, kad kitokia. Pirmą kartą taisyklė, kada reikia palikti vaiką, Maiklui pasirodė kvaila ir netikusi. Būtų sutikęs verčiau mirti, negu suteikti Džeinei tiek skausmo. Tačiau kitaip elgtis negalėjo. Tokius dalykus sprendžia ne jis.

Ji neverkė, nesujudėjo nė vienas veido raumenėlis - visai kaip Vivjena. Pažvelgė Maiklui tiesiai į akis ir ničnieko nepasakė. Ją gaubė tokia baisi tyla, kokios jis niekada neregėjo.

Džeine, girdėjai, ką sakiau? - galiausiai turėjo paklausti. Atrodė, kad atsakymo teks laukti amžinai.

Aš nepasirengusi, kad tu išeitum, - pasakė ji, ir ašaros kaip pupos vėl ėmė riedėti skruostais. - Tikrai nepasirengusi.