James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį

Тут можно читать онлайн James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį - бесплатно полную версию книги (целиком) без сокращений. Жанр: Прочая старинная литература. Здесь Вы можете читать полную версию (весь текст) онлайн без регистрации и SMS на сайте лучшей интернет библиотеки ЛибКинг или прочесть краткое содержание (суть), предисловие и аннотацию. Так же сможете купить и скачать торрент в электронном формате fb2, найти и слушать аудиокнигу на русском языке или узнать сколько частей в серии и всего страниц в публикации. Читателям доступно смотреть обложку, картинки, описание и отзывы (комментарии) о произведении.

James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį краткое содержание

Sekmadieniai pas Tifanį - описание и краткое содержание, автор James Patterson, читайте бесплатно онлайн на сайте электронной библиотеки LibKing.Ru

Sekmadieniai pas Tifanį - читать онлайн бесплатно полную версию (весь текст целиком)

Sekmadieniai pas Tifanį - читать книгу онлайн бесплатно, автор James Patterson
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Paskui Džeinės taksi važiavo toliau.

Gerai. Ji bent nebegyvena su Vivjena. Maiklas sekė paskui Džeinę, kol jos taksi sustojo prie 75-osios gatvės ir Parko aveniu kampo. Namo durininkas priėjo prie taksi ir atidarė jai duris.

Nenuleisdamas akių nuo Džeinės, Maiklas skubiai įbruko savo taksistui dvidešimties dolerių banknotą. Ji pasiėmė portfelį, užsimetė ant rankos savo juodą paltą.

Atrodė ji, na, nuostabiai. Visai suaugusi. Labai patraukli. Kaip keista matyti mažąją Džeinę Margo tokią. Moterį. Šiam durininkui Džeinė šiltai šypsojosi, o jis jai. Ta pati senoji Maiklo Džeinė. Visiems gera, visiems draugiška. Visada besišypsanti pasauliui.

Maiklas slėpėsi už aukšto cementinio dekoratyvinių gėlių lovelio, jautėsi kvailai, kaip vaikas, žaidžiantis šnipus, bet kažkas vertė jį tai daryti. Girdėjo durininką sakant:

Ponas Mekgratas buvo užvažiavęs pasakyti, kad jums grįžus praneščiau, jog jis tikriausiai šįvakar nevakarieniaus.

Ačiū, Martinai. Vis dėlto pranešė prieš vakarienę, - pasakė Džeinė. Bet prikando lūpą.

Durininkas, atsirėmęs ranka į sunkias stiklines vestibiulio duris, patylėjo.

-Jis neatėjo, panele Džeine, tiesa?

Džeinė atsiduso:

Ne, Martinai, neatėjo.

Panele Džeine, jūs žinote mano nuomonę.

Žinau, žinau. Aš - kvailė.

Ne, panele Džeine, - piktai pasakė durininkas. - Ponas Mekgratas - idiotas. Neįsižeiskite, kad taip pasakiau. Jūs verta geresnio.

Maiklas už gėlių lovelio iš visos širdies pritarė jo žodžiams. Džeinė nesulaukė vaikino atėjusi į pasimatymą! Dabar Maiklas buvo visiškai įsitikinęs, kad tai jo Džeinė iš senų laikų. Būtų pažinęs jos balsą bet kur. Balsas buvo gilesnis, ne toks vaikiškas, bet vis vien atpažįstamas. Ir po šitiek metų ją vis dar skaudina. Žmonės vis dar ją apvilia, nelaiko jos brangenybe, kokia ji iš tikro yra. Kas čia darosi? Kaip jie drįsta ją skaudinti?

Po teisybei, savo gėdai, teko pripažinti, kad vienas iš tų, kurie ją apvylė, buvo jis pats, Maiklas. Jis ją įskaudino. Tačiau neturėjo kito pasirinkimo! Jis nieko negalėjo padaryti, nieko, ničnieko, nulį! Šiaip ar taip, kitą dieną ji Maiklą pamiršo. Gal toks įskaudinimas ir nesiskaito. Ne taip kaip to suknisto Mekgrato.

Bet kodėl Maiklas ją vėl sutiko ?

Tačiau dabar ji jau pranyko namo viduje, o durininkas Martinas staiga atsidūrė prie gėlių lovelio, įtariai žvelgdamas į Maiklą.

Ar galiu kuo padėti, pone?

Maiklas krūptelėjo ir atsitiesė.

Ne-e... ačiū. Kažin. Keliausiu toliau.

Taip, pone. Manau, taip bus geriausia.

Keturioliktas

Ir ko mano motina nedarė, kad baigusi koledžą neišsikelčiau iš jos buto gyventi savarankiškai, - trūko tik, kad savo kūnu užremtų duris.

Išsikraustai? Nesąmonė! Kurių galų tau kraustytis? Čia Raulis! Čia aš\ Džeine Aukseli, turi mane, Raulį ir kinų restoraną Leksingtone - viską, ko gali prireikti.

Taip, mama. Viską, išskyrus asmeninį gyvenimą ir galbūt normalią psichikos būklę.

Be manęs tu pražūsi! - tvirtino Vivjena. - Kas tau padės išsirinkti drabužius? Primins laikytis dietos? Padės tvarkytis gyvenime, kuriame faktiškai nėra meilės? Ak, prisiminiau, mano draugė Tori davė pusbrolio telefoną, ir aš tikrai manau, kad turėtum jam paskambinti, - jis, atrodo, ausų chirurgas ir jam puikiai sekasi. Bet Džeine Aukseli...

Tai man padėjo galutinai apsispręsti.

Kai darbininkai nešė mano bydermėjerio tualetinį staliuką pro duris, Vivjena iš dalies - tik iš dalies - pripažino pralaimėjimą.

Keletą mėnesių pabandysime, Džeine Aukseli. O kai nieko iš to neišeis, galėsi butą pernuomoti ir grįžti.

Kad ir kaip būtų nepakenčiama, neketinau grįžti. Net jei kiekvieną vakarą tektų vienišai, kol užmigčiau, į pagalvę lieti ašaras. Tai bus mano pagalvė mano bute, ir niekas pas mane ne- sibraus klausti, kokie auskarai tinka prie tokio drabužio.

Tada Vivjena nusprendė butą pagerinti pagal savo supratimą. Kai buvau dviejų savaičių išvykoje su reikalais, ji mano naująjį butą visą pertvarkė. Grįžusi į asmeninį lizdą, radau miegamąjį ir svetainę perdažytus baltai, baltai kaip pas ją. Virtuvė, kuria naudojausi tik jau pagamintam maistui pasišildyti, buvo įrengta kaip restorane: viryklė profesionalams, orkaitės, dvi indų plovimo mašinos, Sub Zero šaldytuvas stiklinėmis puikiai apšviestomis durimis. Per stiklą persišvietė vienas skyrelis su liesu jogurtu.

Aš buvau per daug priblokšta, kad imčiausi naikinti pagerinimus ar perdažyčiau perdažymą. Vis dėlto sugebėjau pridėti ir savo ranką - nuotrauką, kurioje motina, tėvas ir aš, dar labai maža. Mes buvome Graikijoje, stovėjome Partenono papėdėje ir nuoširdžiai šypsojomės. Ar tikrai buvome laimingi kaip šeima bent tą vieną dieną? Nors minutėlę? Noriu tikėti, kad buvome.

Taigi pakabinau nuotrauką prieškambaryje matomoje vietoje. Motina ją aptiko lankydamasi jau kitą kartą. Ji suraukė nosį ir tarė:

Jei duočiau tau vieną iš savo mažesniųjų Pikaso piešinių, gal tą sentimentalų šlamštą pakeistum?

Kiekvieną kartą grįžusi namo pažiūrėdavau į tą nuotrauką ir nusišypsodavau.

Bet ne šįvakar.

Truputį apsvaigusi nuo gėrimų Babbo , įskaudinta nuolatinio Hju nedėmesingumo ir jausdama kaltę dėl persivalgymo, įjungiau prieškambaryje šviesą ir žiūrėjau į tą laimingą šeimą prie Partenono. Geriau nuo to kažkodėl nepasijutau.

Miegamajame automatinis atsakiklis pranešė, kad gavau tris naujas žinutes.

Paspaudžiau mygtuką „Paleisti". Na, Hju, pirmyn. Teisinkis. Sakyk, kad esi ligoninėje. Pradžiugink.

Džeine Aukseli. Po galais, kur tu? Ar ten... klausai? Pakelk ragelį, brangioji. Būk gerutė, pakelk. Aš ką tik sugalvojau nuostabų dalyką...

Paspaudžiau „Ištrinti" ir ėjau prie kitos žinutės.

Primena žurnalas WeekJūsų veltui gaunamos šešių mėnesių prenumeratos...

Vėl „Ištrinti".

Paskutinė žinutė. Nuo koledžo laikų kambario draugės.

Džeine, čia Kolina. Ar tu sėdi?

Atsisėdau ant lovos krašto ir išsilaisvinau iš batų.

Tai štai, gana netikėta naujiena. Išteku. Kai išsiskyriau su Dvaitu, maniau, kad niekada su niekuo nesusipažinsiu ir nenorėsiu susipažinti. Tačiau Benas nuostabus. Rimtai. Kaip Dievą myliu. Pamatysi, kai susitiksite. Niekada nebuvo vedęs, dirba čia, Čikagoje. Vestuvės rugsėjo dvyliktą, o tu turi būti pamergė. Bandysiu vėl tau skambinti rytoj. Tikiuosi, kad tau taip pat viskas gerai. Myliu tave, Džeine. Ak, dar... aš vėl rašau apsakymus. Valio! Lik sveika.

Džiaugiausi dėl Kolinos, tikrai džiaugiausi. Ji visada labiausiai norėjo rašyti grožinius kūrinius ir auginti vaikus, o dabar abiem turi dar vieną šansą. Tikrai valio. Labai džiaugiuosi dėl jos. Iš tikrųjų.

Įėjusi į vonią, nusivaliau vokų šešėlius ir blakstienų tušą tais mažais „be riebalų, nesukeliančiais jokios alergijos" tampo- nėliais. Nusiprausiau veidą Caswell-Massey migdoliniu muilu. („Jei jis buvo geras Džekei Kenedi, - pasakė man motina, - bus geras ir tau")

Paskui įlindau į lovą ir įjungiau nešiojamąjį kompiuterį. Ėmiausi rašyti savo filmo sutarčių juodraščius. Šįvakar juos išsiųsiu Vivjenos advokatui, o paskui jis galės parašyti oficialų pasiūlymą Karlui Fridkinui.

Po valandos kompiuterį išjungiau. Rimtai galvoti buvau per daug pavargusi, bet tikėjausi, kad mano užrašytos mintys protingos. Išlipusi iš lovos, nušlepsėjau per tykius kambarius. Virtuvėje prisipyliau stiklinę vandens - jį motina parsisiųsdindavo iš Švedijos. Nurijau keletą sveikatingų gurkšnių, bet pajutau, kad jau niežti nagai. Padėjau stiklinę.

Džeine, būk tvirta.

Pažvelgiau į spintelės duris, tas po kaimiško sūrio formos kriaukle.

Ištiesiau ranką.

Neliesk, Džeine. Nedaryk to.

Atidariau spintelę po kriaukle.

Dabar tu tikrai stovi ant bedugnės krašto. Atsitrauk! Dar ne per vėlu!

Atsiklaupiau. O kadangi buvau pasiruošusi dievinti, atsiklaupti labai tiko.

Iš už Brillo kempinėlių, Windex ir Soft Scrub valiklių ištraukiau savo slaptą Oreos* dėžutę. Ant dėžutės buvo užrašyta: „Vartoti tik blogiausiais atvejais! Parašyta Tau!"

'* Oreos - šokoladiniai pyragaičiai su kremu.

Jaučiau, kad dabar tinkamas atvejis. Lėtai sukramčiau keturis Oreos , gardžiuodamasi kiekvienu traškaus šokolado su saldžios grietinėlės įdaru kąsneliu. Baigusi ritualą, patraukiau į lovą. Su dar dviem Oreos rankoje. Surijau juos nespėjusi padėti galvos ant pagalvės.

Penkioliktas

Maiklo butas buvo Soho, viename iš jo mėgstamų Niujorko rajonų ar į jį panašių bet kuriame mieste. Kaip ir visi, iki tam tikros ribos jis galėjo naudotis laisva valia, turėjo pasirinkimo laisvę; privalėjo atlikti tik darbą, savo misiją - būti vaikams išgalvotu draugu. Šis darbas anaiptol nebuvo blogas. Kartais Maiklas garsiai sakydavo: „Aš mėgstu savo darbą."

Tačiau tokios atostogos tarp tarnybinių užduočių, tarp vieno ir kito vaiko, jam patiko. Niekada nežinojai, kiek jos truks, todėl išmoko kiekvieną dieną gyventi esama akimirka - apie tai žmonės mėgsta gražiai pašnekėti, ypač per televiziją, bet to dažniausiai nesiseka įgyvendinti.

Tą vakarą jis grįžo į savo namą rausvo smiltakmenio fasadu apie vienuoliktą valandą galutinai priblokštas, kad matė Džeinę, suaugusią Džeinę. Tai buvo didžiulis sukrėtimas. Džeinę Margo. Oho!

Kai pakeliui į savo ketvirtą aukštą pasiekė antrą laiptinę, iš viršaus pajuto laiptus drebinančią roko muziką. Abejonių, iš kur ji sklinda, nekilo - Oveno Pulaskio butas.

Ovenas Pulaskis. Maiklas nebuvo įsitikinęs, ar supranta tą nutrūktgalvį, nerūpestingą drimbą, vyrą-vaiką. Žinoma, jis buvo gana draugiškas, mėgstantis bendrauti, visada stengėsi užkalbinti. Iš tikrųjų, kai Maiklas užlipo į ketvirtą aukštą, Ovenas prie savo buto durų sveikinosi su pora moterų. Moterys buvo aukštos, lieknos, nežmoniškai išsipusčiusios ir juokėsi iš kiekvieno joms pasakyto žodžio. Oveno ūgis siekė apie šešias pėdas ir tris colius, jis buvo apkūnus, su vaikiška šypsena, kuriai, Maiklo supratimu, neįmanoma atsispirti.

Maiki, varyk pas mane į vakarėlį. Ateik, nes įsižeisiu. Tik pamėgink mane įžeisti, - šaukė per koridorių Ovenas.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать


James Patterson читать все книги автора по порядку

James Patterson - все книги автора в одном месте читать по порядку полные версии на сайте онлайн библиотеки LibKing.




Sekmadieniai pas Tifanį отзывы


Отзывы читателей о книге Sekmadieniai pas Tifanį, автор: James Patterson. Читайте комментарии и мнения людей о произведении.


Понравилась книга? Поделитесь впечатлениями - оставьте Ваш отзыв или расскажите друзьям

Напишите свой комментарий
x