James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį

Po valandos turiu susitikti su motina priešpiečių, - pasakiau šaltai. - Pastaruoju metu ji truputį blogos nuotaikos.

Žodžiai liejosi savaime, bet skambėjo puikiai.

Po valandos parvešiu. Žinai, kad nedrįsčiau Vivjenos įžeisti.

Hju, po vakar vakaro... aš tiesiog negaliu...

Ką tu. Važiuojam. Noriu, Džeine, su tavim pasikalbėti. Su- koriau tokį kelią iš Vilidžo.

Tikrai nežinau, ar mes turime apie ką kalbėti, Hju, - pasakiau nekeldama tono.

Aš dabar kitas žmogus, - pasakė Hju, įjungęs nuoširdumo kanalą, - ir net galiu pasakyti, kodėl. Duok man šansą pasikalbėti.

Atsidususi demonstravau nenorą ištisas trisdešimt sekundžių, kol sutikau ir įlipau į mašiną. Hju laimingas skriejo Parko aveniu.

Staiga jis pasuko iš SL55 kelio į kairę, ir netrukus mes lėkėme FDR keliu, važiuoti buvo puiku, bet kur važiuojame?

Man reikia pasakyti, Džeine, ką aš, atrodo, visada tau sakau.

Jei jis pasakys „duok man tą vaidmenį" prisiekiu, dursiu tušinuku jam tiesiai į ausį.

Man reikia pasakyti, kad labai apgailestauju, - pasakė jis, labai mane nustebindamas. - Labai atsiprašau, Džeine. Prisiekiu Dievu, nežinojau Felicijos ir Ronio plano. Be to, kaltas tas mano kvailas liežuvis ir temperamentas.

Mano protas sakė, kad tai netiesa, nors širdžiai ir atrodė, kad jis kalba neįtikėtinai nuoširdžiai. Truputį praskydau, o tai man nepatiko. Stengdamasi išlikti tvirta, nieko neatsakiau, neatitraukiau akių nuo horizonto. Dabar mes bumbsėdami važiavome Bruklino tiltu. Kur važiuojam? Ir kodėl? Kitoje tilto pusėje Hju privažiavo vietą su nepaprastai gražiu atvirukiniu vaizdu į Manhataną. Garbės žodis, miestas atrodė lyg iškaltas iš gabalo puikaus sidabro. Mums su Hju niekada neteko čia lankytis, įdomu, staiga pagalvojau, kam teko?

Maniau, Džeinyte, kad dėl to filmo vaidmens esame vienodos nuomonės, - tęsė jis. - Tą vaidmenį atliekantį įsivaizdavau save. Suvaidinau jį Brodvėjuje. Jis yra mano dalis. Maniau, ir tau atrodo, kad aš jam puikiai tinku.

Jis pasiuntė man žavingą šypseną - atgailaujančią ir kartu įžūlią.

Sutinku, jo argumentai beveik įtikinami.

Tu nesiklausei, Hju.

Kaip visada.

Jis užmetė ant sėdynės ranką ir švelniai paglostė man kaklą.

Žinai, Džeine, be to, aš maniau, kad šis projektas, šis filmukas padarys mus komanda, kokia galime būti. Įsivaizdavau mus dirbančius kartu. Būtų fantastiška. Kartu asmeniniame ir profesiniame gyvenime. Supranti, būčiau ten dėl tavęs. Galėčiau tau padėti, tave paremti. Daug apie tai mąsčiau. Tai mano svajonė. Garbės žodis.

Jo balsas buvo žemas ir nuoširdus. Jis laikė mane už rankos, švelniai braukė per krumplius. Kas čia vyksta? Man ėmė svaigti galva. Aš pasiduodu, tiesa?

Jis atidarė pirštinių skyrelį kažko paimti. Man vos iš kaktos neiššoko akys, kai iš ten ištraukė liepsnelės kiaušinio mėlynumo brangenybių dėžutę.

Krūtinėje apmirė širdis. Jis negalėtų... jis neturėtų...

Šito aš nesitikėjau.

Kai Hju atidarė Tiffany dėžutę, joje gulėjo dailus deimantas. Jis nebuvo labai didelis, bet ir nemažas. Stengiausi neparodyti, kad man užėmė kvapą.

Džeine, žinau, kad galime vėl puikiai gyvuoti. Aš turiu žiedą, o tu turi filmą. Darom mainus, brangioji. Sutarta?

Laikas sustojo. Man po kojomis susvyravo žemė. O, ne. Še tau. Išprotėsiu. Dieve. O Viešpatie. Ne, tai ne vien netikėtumas. Pasijutau tarsi gavusi labai stiprų smūgį į krūtinę.

Ilgai tylėjau, kol mano apstulbintos smegenys ieškojo deramo atsako. Pulti į ašaras? Lieti įniršį? Niekingai nusižeminti? Pirmos ir vienintelės piršlybos, bet baisesnių negalėjau įsivaizduoti. Ar Hju nenormalus, ar aš kur kas didesnė nevykėlė, negu įtariau?

Hju nustojo šypsotis stebėdamas mano veidą.

Pagaliau mano sinapsės ėmė trūkčioti, stengiausi kvėpuoti.

Apgailestauju, Hju, - pasakiau sausai, nežmoniškai santūriai, - dėl tokios daugybės dalykų... kad suteikiau tau dar vieną galimybę, svarbiausia, kad pirmiausia man rūpėjai tu. O labiausiai apgailestauju dėl to, ką dabar man pasakei. Darom mainui, brangioji. Sutarta? Kaip tau liežuvis apsivertė taip pasakyti?

Su kiekvienu sakiniu mano balso tonas kilo ir žinojau, kad nuo rėksmingo, įpykusio balso jis turėtų bėgti kiek kojos neša.

Aš - aktorius, o ne kalbų rengėjas, - sumurmėjo jis. - Sutinku, gal kalbėjau be pagražinimų, atsiprašau. Bet stengiausi kalbėti tiesiai ir sąžiningai. Argi tu visada ne to nori?

Be pagražinimų ?! - užsidegiau - Ar tu išprotėjai ? Vadink tai didžiausiu mano gyvenime įžeidimu. Vadink baisiausiai nevykusiomis, šlykščiausiomis pasaulyje piršlybomis!

Hju veidas įgavo šaltą, akmeninę išraišką.

Džeine, tu taip reaguodama darai didelę klaidą. Gal pasitartum su Vivjena.

Maniau, kad labiau manęs priblokšti nebegali niekas, bet, deja, klydau. Dabar buvau visiškai apstulbinta.

Ak, Hju, - dusdama išstenėjau, - vežk mane iš čia. Vežk mane namo. Tuojau pat.

Hju ilgai į mane žiūrėjo, jo gražų veidą darkė suglumusi išraiška. Tarsi negalėjo suprasti, kodėl taip nuliūdau. Galiausiai pasislinko prie vairo. Įkišo raktelį ketindamas užvesti automobilį.

Leisiu tau čia apsižvalgyti.

Per mane pasilenkęs, atidarė dureles ir atsegė diržą. Atsirėmęs į sėdynę laukė, o kiekviena jo kūno dalelė skleidė panieką.

-Ką-ą-ą-ą?

Išlipk. - Tonas ledinis, krumpliai ant vairo pabalę. Kai aš tuoj pat neišlipau, pasisuko ir ėmė rėkti: - Nešdinkis iš mano sušikto automobilio!

Degančiais skruostais iššokau iš automobilio. Jis mane išmetė? Ir tai padarė Brukline.

Nelaukęs, kol užtrenksiu dureles, Hju pavarė mašiną atgal, o paskui, žerdamas man į kojas žvyrą, nurūko.

Jis taip pasielgė. Nusivežė mane į vidurį Bruklino, paskui išspyrė, neparvežė namo.

Keista, nepraliejau nė ašarėlės.

Bent jau pirmąsias šešias su puse sekundės.

Trisdešimtas

Jis neturėjo nieko, bet laiko - į valias. Buvo puiki diena, norėdamas atsikratyti įpročio galvoti apie Džeinę, Maiklas išėjo pasivaikščioti, gal nueis į kiną. Eidamas ant laiptų susitiko grįžtantį namo Oveną - su Pete, padavėja iš Olympia. O, ne. Ką aš padariau? Ovenas ir Petė?

Jie buvo gana įdomi pora, tačiau Maiklas, kiek pažinojo Oveną, juo nepasitikėjo, o Petė jam labai patiko. Jis nenorėjo, kad tas prisiekęs mergišius ją įskaudintų.

Sveikas, Maiklai, - džiugiai, kaip visada restorane, nusišypsojo Petė. - Tikėjausi tave pamatyti. Norėjau padėkoti už tą rytą, kai atsivedei į Olympia Oveną.

O, kokie niekai. Geriausi blynai visą parą, tiesa? Kaip judu gyvuojat?

Jis bandė Oveną žvilgsniu įspėti: „jei įskaudinsi šią merginą, aš tave užmušiu", bet Ovenas į akis nežiūrėjo.

Petė tebesišypsojo ir tikrai atrodė laiminga.

Aš gyvenu puikiai. O šis vyrukas, nors storžievis, bet geros širdies. Toks pokštininkas. Antras Deinas Kukas.

Aš ne toks, - įsižeidęs pasakė Ovenas. - Kaip tau ir į galvą atėjo? O kas tas Deinas Kukas?

Matot? - meiliai pasakė Petė. - Jis žino, kad Deinas Kukas yra komikas.

Taip, Ovenas keistas tipas, - pasakė Maiklas, norėdamas nebeslėpti savo nuomonės ir įspėti Petę. Ovenas nebuvo žiaurus tyčia, bet Maiklas nesitikėjo, kad viskas baigsis gerai. - Ką gi, iki pasimatymo.

Iki! - atsakė Petė.

Atsidusęs Maiklas leidosi laiptais. Dėl Petės jam buvo neramu... ir dėl jos mergytės. Ovenas tiesiai šviesiai jam pareiškė, kad kiekviena jo sutikta moteris jam tik sekso objektas, net žmona. Tai bent. Na, gal Petė jį išgelbės nuo jo paties.

Jis pažiūrėjo aukštyn į juos ant laiptų, o ten švietė Oveno „visada išsisuksiu" šypsena. Štai kaip.

Nesmerk, Maikai! - sušuko Ovenas ir nusišiepė.

Dieve Aukščiausias, tai/fs juos suvedė. Ir dar vadinasi Petės draugu.

Išėjęs į gatvę, Maiklas nežinojo, ką nori veikti. Prie Džeinės buvo nusprendęs nesiartinti - atkrinta. Buvo savaitgalis, todėl gatvės atrodė apytuštės, o tai visada buvo malonu. Bet Petės, einančios pas Oveną, vaizdas neišėjo jam iš galvos ir sugadino dar neprasidėjusią dieną. Be to, jis dar nebuvo visiškai atsigavęs po susitikimo su Džeine.

Paskui atėjo į galvą mintis, kurią, kaip jis tikėjo, pakišo ne Ovenas. Gal ji ir bus tas laimingas bilietas, kuris išgelbės dieną.

Jis paskambino Klerei de Lunei, o ji šį gražų sekmadienį buvo namie ir, taip, mielai norėtų jį matyti.

Trisdešimt pirmas

Brukline, tikriausiai, pagaliau radau taksi. Tikriausiai jis vėl važiavo per Bruklino tiltą. Ir tikriausiai išleido mane prie namų Septyniasdešimt penktojoje gatvėje.

Taip tikriausiai buvo... bet aš gerai neprisimenu.

Gerai prisimenu, kaip nuzvimbė Hju; prisimenu, kad man ant blauzdų pasipylė aštrus žvyras; ypač gerai prisimenu, kad parodžiau jam nepadorų gestą. Paskui... Martinas laiko atidaręs duris, o aš svirduliuodama einu prie lifto.

Kai atidariau duris, skambėjo telefonas, o aš apspangusi atsiliepiau, net nepagalvojusi, kad tai galėtų būti Hju.

Džeinė klauso, - atsiliepiau automatiškai nuspirdama batus.

Džeine Aukseli! - valdingas motinos balsas. - Kur tu? Sakei, kad ateisi pietauti! Aš valgau tą nuostabią norvegišką sūdytą lašišą iš Zabar. Čia yra Karlas Fridkinas. Ir turiu naujos Valentino kolekcijos nuotraukas. Ir...

Atsiprašau, mama, neateisiu. Nekaip jaučiuosi.

Švelniai pasakyta.

O gal dėl blogos savijautos kaltas... Hju Mekgratas? - žaismingai paerzino motina. - Atsivesk tą mielą berniuką. Galėsime pasišnekėti apie „Ačiū Dievui".

O, to nebus.

Hju čia nėra, o aš blogai jaučiuosi. Pakalbėsim vėliau, mama.

Nelaukiau, kol ji pasakys sudie. Tuojau pat nusprendžiau, kad viena tuščiame bute neištversiu. Būsiu bet kur, tik ne čia. Ne čia ir ne Brukline . Pakeičiau žvyro sukapotas pėdkelnes į džinsus, užsimečiau Music in the Park marškinėlius ir pasileidau į centrą. Be jokio tikslo.