James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį

Džeinė užsisakė džino su tonikų. Sėdinti kaip tragiška rusų herojė, ji buvo labai graži.

Nagif Džeine, nenuleisk nosies! Tu verta kai ko geresnio.

Vieną akimirką jį užvaldė beprotiška mintis prieiti prie jos ir pasikalbėti. Vis tiek ji jo neprisimins. Jis bus tik kažkoks vaikinas. Jis tikrai nežinojo, ką daryti. Tai buvo labai neįprasta. Tiesą sakant, anksčiau jam viskas būdavo aišku.

Ko jis čia sėdi su Džeine Margo Bemelman bare? Na, ne visai su ja, bet norėtų, kad taip būtų.

Nesąmonė. Tai varo iš proto, trikdo, tiesiog kvaila mintis. Ne, iš tikrųjų beprotystė!

Ką gersite, pone? - paklausė barmenas.

Ak, atleiskite, nieko. Prisiminiau... turėjau susitikti su kai kuo kitoje vietoje. Atsiprašau.

Barmenas patraukė pečiais, o Maiklas atsistojo, jausdamasis kvailai, kaip nesavas. Nuleidęs galvą, patraukė prie durų. Atsigręžė ir paskutinį kartą pažvelgė į Džeinę.

Kokia graži moteris ji išaugo. Kaip visada - ypatinga.

Sudie, Džeine, - pasakė jis ir išėjo, taip ir nepasikalbėjęs su ja. Tokia buvo vienintelė išeitis. Iš tikrųjų geriau jis jos būtų daugiau nesutikęs.

Dvidešimt šeštas

Džinas su tonikų buvo šaltas, putojantis ir gaivus. Džinas Tanąueray ir žaliosios citrinos griežinėlis. Pats tas. Kur rasi geresnę vietą už Bemelman sėdėti, mąstyti ir šlykščiai savęs gailėtis?

Buvau trisdešimt dvejų metų moteris, kuri turi viską ir kartu nieko. Turėjau gerą darbą, teoriškai nepaprastai įdomų, bet jis rijo mano valandas, dienas ir beveik neteikė asmeninio pasitenkinimo.

Turėjau turtingą, klestinčią motiną, kuri elgėsi su manim kaip su paiku vaiku. O dar blogiau, kad aš vis tiek/4 beviltiškai mylėjau.

Turėjau vaikiną. Taip, tikrai. Turėjau. Būtasis laikas.

Mano mintys tuo pat metu krypo į daugybę negerų dalykų.

Galbūt mano tikslai pernelyg ilgalaikiai. Galbūt turėčiau siekti būti laiminga ne visą gyvenimą, o valandą ar dvi. Gal yra žmogus, kuris norėtų su manim pasėdėti, užsisakyti į namus japoniško maisto ir kuriam patiktų žiūrėti per DVD „Pabėgimą iš Soušenko" ar „Jums žinutė" ketvirtą ar penktą kartą.

Staiga pajutau ant peties ranką ir vos nepašokau, nesuklykiau. Nors esu gerai išauklėta, visko mačiusi moteris.

Atsigręžusi pamačiau du kvailai išsišiepusius vyrus. Jų ryškūs languoti sportiniai švarkai prie Carlyle viešbučio visai nederėjo, jie apskritai niekur nederėtų. Šiuo metu man tokio dėmesio nereikėjo.

Labas vakaras, ponia, - pasakė Pirmas Tipas, - mano draugas ir aš norėtume paklausti, ar jums nereikia kompanijos.

Ačiū, ne, - atsakiau griežtai. - Tiesiog po ilgos dienos noriu atsipūsti. Viskas gerai. Ačiū.

Atrodote vieniša, - pasakė Antras Tipas, - ir truputį nusiminusi. Taip mums atrodo.

Man tikrai viskas gerai. Ačiū už dėmesį. - Suriečiau jiems net šypseną. - Viskas puiku.

Barmene, dar vieną gėrimą damai.

Pažvelgiau barmenui į akis ir papurčiau galvą.

Tikrai daugiau nenoriu. Be to, nenoriu daugiau su tais vyrukais kalbėti.

Gal judu, džentelmenai, verčiau grįžtumėt į kitą baro galą, - pasakė pasilenkęs prie jų barmenas.

Jie patraukė pečiais, bet vienas nueidamas pasakė:

Šitame bare kekšės tikrai pasipūtusios.

Mes su barmenu priblokšti susižvalgėme, o paskui nusijuokėme. Reikėjo arba juoktis, arba verkti. Ar aš, su dizainerio kurta rožine suknele, penkis šimtus dolerių kainuojančiais batais, rūpestingai pasidažiusi ir madingai nukirpta, atrodau kaip prostitutė? Kiek šiais laikais prostitutės uždirba? Vis dėlto apsisukau ant baro kėdės pasižiūrėti į save veidrodyje ant sienos. Jame neryškiai atsispindėjo lankytojai ir spalvingos freskos virš Bemelman baro.

Nedrąsiai šypsodamasi žiūrėjau į savo atvaizdą su nuvarvėjusiu blakstienų tušu, paraudusia nosimi. Būčiau nevykusi prostitutė.

Paskui kai ką pastebėjau. Prisimerkiau, o širdis tuojau pat ėmė plakti kaip patrakusi. Tai buvo visiškai, absoliučiai neįmanomas dalykas. Minutėlę mano žvilgsnis nukrypo į žmogų, išeinantį iš baro. Atrodė, kad jis į mane žiūri.

Aiškut apsirikau, bet galėjau prisiekti, kad ten buvo Maiklas.

Kai tik pamačiau, jis išėjo pro duris.

Na šitai tikrai buvo beprotiška.

Paėmiau savo gėrimą. Kai stačiau jį ant stalo, mano rankos drebėjo. Tas vyras... juokinga. Mano pasąmonė pasinaudojo šviesos ir šešėlio žaismu, kad sukurtų įvaizdį žmogaus, kurio man labiausiai trūksta, kurį labiausiai norėčiau pamatyti.

Ką gi, tikrai susirūpinau. Gal man maišosi protas? Pradėjau regėti tai, ko nėra. Koks nelaimingas turi būti žmogus, kad jam padėti įsikištų pasąmonė. Kokie prasti mano popieriai, kad įsivaizduoju mačiusi Maiklą.

Maiklą, kuris yra išgalvotas.

Maiklą, kuris neegzistuoja.

Ar man taip baisiai jo reikia, kad jis sekundėlę pasirodė?

Atsipeikėk, Džeine. Tai tik blyksinčios šviesos triukas. Gal cigaretės žiebtuvėlio.

Ištraukiau iš piniginės dvidešimties dolerių banknotą ir palikau ant baro. Išėjusi patraukiau namų link.

Žinoma, supratau , kad negalėjau matyti Maiklo, bet kur kas svarbesnis klausimas - kodėl niekada negalėjau jo pamiršti?

Dvidešimt septintas

Bet pakalbėkim apie geresnius ir tikrai svarbesnius dalykus. Sekmadienio rytais darbuodavausi moterų prieglaudoje 119-ojoje Ist gatvėje, ispaniškajame Harleme. Tai joks žygdarbis, už kurį duotų medalį, bet čia aš galėjau truputį padėti, o tai mano gyvenimui teikė labai reikalingą prasmę. Šešios valandos prieglaudoje, ir grįžti namo jausdama beribę palaimą. Manau, tai tas pats, kas eiti į bažnyčią, tik daugiau naudos.

Taigi ten aš dalijau kiaušinienę, pupeles, bandeles ir gabaliukus margarino. Popierinės lėkštės - maistui, plastiko puodeliai - apelsinų sultims. Buvo gera žinoti, kad šį rytą tie žmonės bus sotūs.

Ar gali mano sūnui duoti daugiau kiaušinienės? - paklausė motina su penkerių ar šešerių metų berniuku. - Ar duosi?

Žinoma, - atsakiau.

Įkrėčiau dar kiaušinienės ir uždėjau ant viršaus bandelę.

Pasakyk poniai ačiū, Kvamai.

Ačiū.

Ar pajėgsi tiek daug suvalgyti, Kvamai? - atsargiai pajuokavau.

Berniukas droviai linktelėjo, o motina pašnibždomis pasakė:

Po teisybei, jis dabar užvalgė. - Ji išėmė iš krepšelio sulamdytą gabalą folijos. - Kas liko, pabaigs per vakarienę.

Eilė slinko, alkani žmonės ėjo, o aš dalijau jiems kiaušinienę, sakydama „Ačiū, ateikite dar" ir stengiausi kiekvieną sutikti kuo svetingiau.

Šalia manęs darbavosi sena geraširdė italė iš Šventosios Rožės parapijos - pilstė apelsinų sultis ir pieną.

Pažiūrėk tenai, - sušnibždėjo rodydama alkūne į eilės vidurį, - ji pati dar vaikas.

Pastebėjau laibą kaip vytelė moteriškę, ne daugiau kaip aštuoniolikos metų - gal nė tiek - su kūdikiu nudėvėtoje Snugli nešyklėje. Prie laibų jos kojų glaustėsi mažas berniukas. Tačiau iš kitų ji išsiskyrė juodomis akimis ir bejėge dešine ranka, apvyniota nešvariu tvarsčiu. Pagalvojus, kad tas, kuris taip ją įskaudino, gali išsisukti, man suskausdavo pilvą.

Kai atėjo jos eilė, pasakiau:

Atsisėsk. Aš atnešiu tau ir vaikams valgyti.

Ne, aš galiu pati.

Žinau, kad gali. Bet leisk man padėti. Toks mano darbas.

Suradusi plastiko padėklą, prikroviau kiaušinienės ir bandelių. Paėmiau du puodelius ir pilną skardinę apelsinų sulčių. Iš virtuvės, kur vienuolės laikė ypatingai progai, neeiliniam atvejui šviežius vaisius, net nugvelbiau tris bananus.

Oi, ačiū, - švelniai padėkojo mergaitė, kai priėjusi prie jos stalo iškroviau maistą. - Jūs labai maloni baltoji ponia.

Ką gi, stengiuosi.

Dvidešimt aštuntas

Pagaliau paskutinė kiaušinienės porcija ant popierinės lėkštės atiteko pagyvenusiai moteriškei be dantų, rankas ir kojas apsiraišiojusiai polietileniniais maišeliais. „Ištverti dar vieną dieną" - nesiliaudama kartojo ji. Šiek tiek kėlė nerimą, kad šis linkėjimas labai tinka ir man.

Prieš pat vidurdienį iš Niujorko sekmadieninio ispaniškojo Harlemo išėjau į gaivų pavasario rytą. Maudė rankas, skaudėjo galvą, tačiau pamaitinti alkanus žmones buvo šis tas labai svarbaus ir gero. Visur, kur pažvelgčiau, buvo gražu, pilna gyvybės ir vilties, palyginti su žlugusiu vakar vakaru, atrodė lyg stebuklas.

Ant bažnyčios laiptų stovėjo penkios mergytės, aprengtos kaip miniatiūrinės nuotakos, pasirengusios Pirmajai Komunijai. Netoliese vyrai rimtais veidais gėrė cervezas 3 ir ant medinių dėžių žaidė domino. Giliai įkvėpiau. Oras kvepėjo keptomis churros 4 , kukurūzų spragėsiais ir aitriosiomis paprikomis.

Perėjau į Parko aveniu, kur priemiestiniai traukiniai išlenda iš tunelio ir iš vargingo Harlemo kvartalo galiausiai patenki į prašmatnų Aukštutinio Ist Saido rajoną. Ėjau pėsčia, jaučiausi visai patenkinta. Nuo vakar vakaro Metropolitene beveik atsigavau.

Perėjau į kitą gatvės pusę, jau matyti mano namai, o kažkoks pašlemėkas iš mašinos ima man pypsinti.

Atsisukusi išvydau, kad bjaurusis pašlemėkas yra Hju.

Sėdi toks drovus ir nuolankus atvirame mėlyname žvilgančiame mersedese, o jo angeliškas veidas visas protingas mano mintis paleidžia vėjais.

Ak, kaip mūsų akys moka apgaudinėti protą.

Dvidešimt devintas

Gražesnis už tamsiai mėlyną saulės nušviestą sportinį automobilį buvo tik jo vairuotojas, ir jis tai žinojo. Su itališkais akiniais nuo saulės, Hju vilkėjo šviesiai rudą odinį švarką, kuris atrodė toks švelnus - taip ir traukė jį paliesti. O prie „šaunaus vyruko" įvaizdžio prisidėjo New York Giants kepurė su snapeliu, nerūpestingai nusmaukta į šoną.

Eikš pasivažinėti, gražuole.

Atpažinau linksmą toną, kurį jis pasiskolino iš pono Bigo filme „Seksas ir miestas".

Hju ir automobilis puikiai tiko vienas prie kito, bet ketinau apsieiti be jų. Šiaip ar taip, jie man nerūpi. Tikrai nerūpi. Na, beveik. O, velnias, vis dėlto šiek tiek rūpi.