James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį

Jis stebėjo suaugusią Džeinę, einančią per vestibiulį. Ji pamojavo mažiausiai tuzinui žmonių, ir jie jai šypsodamiesi mojo ar trumpai su ja šnekteldavo. Jam toptelėjo, kad iš esmės ji nepasikeitė: nors žmonės vis dar ją apvilia, ji su visais elgiasi draugiškai ir šiltai. Visiems, kurie ją pažinojo, ji akivaizdžiai labai patiko. Visiems, tik ne tam pusgalviui, kuris neatėjo į pasimatymą.

Paskui Džeinė išnyko lifte, o jis stebėjo, kaip kelias sekundes bėga aukštai nuo „Vestibiulis" iki „Dvidešimt ketvirtas".

Tada Maiklas ir padarė lemiamą sprendimą - lauks Džeinės. Kodėl? Pats nežinojo. Ar bandys su ja net pasikalbėti? Ne, jokiu būdu. Na, galbūt. Tik galbūt. Tuo tarpu... jis buvo praėjęs pro už vieno kvartalo esančią kavinę Dunkiri Donuts ir galvojo apie porą bavariškų spurgų.

Po spurgų valgymo pertraukos jis grįžo ir slampinėjo aplink Džeinės tarnybos pastatą, jausdamasis kvailai, kaip nusikaltėlis, tačiau negalėjo iš ten atsiplėšti. Apie penkiolika po dvylikos atsidarė liftas, o iš lifto išėjo ji. Buvo ne viena. Deja, jos liemenį laikė apkabinęs labai gražios išvaizdos vaikinas. Džeinė nuėmė jo ranką, ir Maiklas spėjo, kad čia ir yra tas nevykėlis Mekgratas.

Jie išėjo pro paradines duris, o jis jiems iš paskos. Jei Džeinė ir būtų žvilgtelėjusi atgal, Maiklo nebūtų pažinusi. Buvo jį pamiršusi. Taisyklės veikė. Jis vaidino abejingą. Būdamas gana arti, Maiklas girdėjo jų pokalbio nuotrupas. Ji su Mekgratu kalbėjo apie kažkokį „Ačiū Dievui", Maiklo manymu, vieną iš Vivjenos spektaklių.

Džeine, „Ačiū Dievui" yra visko, dėl ko aš dirbau, esmė, bet manau, kad tu į jį žiūri nerimtai, - Maiklas girdėjo sakantį, tiksliau, verkšlenantį Mekgratą.

Netiesa, Hju, - pasakė Džeinė. - Aš žiūriu į tai rimtai. Žinai, kaip man svarbu „Ačiū Dievui".

Hju. To vyruko vardas - Hju.

Maiklas nesitraukė nuo jų ir kai jie pasuko į restoraną Four Seasons. Viduje Maiklas nuėjo prie baro jų stebėti, suprasdamas, kad tai nevykusi mintis, nes kiekvieną minutę jam darėsi sunkiau.

Vis labiau irzdamas, Maiklas matė, kaip restorane prie jų staliuko visą laiką kalba Hju . Džeinė tik klausosi. Jei nesakė jai pamokslų, tas gyvatė bendravo su restorano lankytojais. Hju spaudžia ranką žurnalo leidėjui. Hju siunčia oro bučinį televizijos pokalbių laidos vedėjai. Hju postringauja prie vynų sąrašo. Ką ji tame pašlemėke mato?

Paskui, kai Hju su Džeine jau susirengė valgyti, prie jų stalo priėjo jauna, graži, trapi moteris. Atsiprašiusi už sutrukdymą, ištiesė popieriaus lapelį, prašydama Hju autografo. Tai reiškia... jis kažkoks garsenybė. Pavyzdžiui, aktorius, o gal modelis? Meteorologas? Gal jis vaidino filme „Pjūklas 2" ar kitur?

Jis atsistojo, koketiškas, žavus, kad net šlykštu. Maiklas žiūrėjo ir negalėjo patikėti. Džeinės veidas ir kaklas paraudo, ji aiškiai jautėsi nesmagiai, bet neatrodė, kad Hju tai pastebėjo.

Galiausiai Maiklas nebeištvėrė. Užmokėjęs už kokakolą, paliko Džeinę su jos Hju. Jis nesuprato, ką Džeinė daro, bet ji jau didelė. Jeigu jai reikia kvailų, paviršutiniškų santykių, tai gal jie su Hju vienas kito verti.

Dvidešimtas

Kol Hju flirtavo su nemaloniai gražia ir patologiškai liesa manekene, kuri buvo mačiusi jo spektaklį keturis kartus, aš apsimečiau tyrinėjanti deserto meniu, nors mokėjau jį atmintinai. Apsaugok, Viešpatie, - tuo metu už gabalėlį šokoladinio torto „Kupolas" galėjau žmogų užmušti.

Bet neturėčiau jo valgyti. Nevalgysiu. Tikrai tikrai man negalima.

Negalvok apie jį. Puiku. Reikia grįžti prie „Ačiū Dievui" priešpremjerinių nepabaigiamų reikalų. Teks pristatyti kai kuriems kūrybinės grupės žmonėms - aktorių parinkimo agentui, kostiumų dailininkui, scenografui - mūsų finansų rėmėją Karlą Fridkiną. Jokio „Kupolo", įsakiau sau griežtai. Ver-jo ver- kio ver-tor ver-to.

Hju pasiuntė savo sudžiūvusiai jį dievinančiai gerbėjai oro bučinį, o aš už mūsų pietus suplojau nemažą sumelę.

- Ar tu nieko prieš, jei su tavim negrįšiu, Džeine? - paklausė jis. - Man reikia užsukti į sporto salę.

Jis nesąmoningai pasigėrėjo savimi veidrodyje virš baro, braukdamas sau per nepriekaištingai lygų skruostą ir apžiūrėdamas iš visų pusių. Žinoma, mano veidas toks, kad nėra ko kraipytis prieš veidrodį.

Ne, Hju, puiku, - pasakiau. - Aš gera.

Tiesą sakant, nemelavau. Kuo mažiau jis žinos apie filmo užkulisių reikalus, tuo geriau. Kadangi atliko pagrindinį vaidmenį Brodvėjuje, Hju buvo šventai įsitikinęs, kad turėtų jį gauti ir filme. Kaip ir mano motina. Jie abu mane spaudė pasirašyti su juo tam vaidmeniui sutartį. Visas organizmas tam priešinosi. Hju stambiam planui kine visiškai netiko; jis buvo ne toks aktorius. Tiesiog ne Maiklas.

Hju pabučiavo mane į skruostą, paskutinę minutę prisiminęs, kad reikia ne oro bučinio, o tikro.

Iki, pupyte, - mestelėjo ir dingo su savo švytinčia šypsena, blizgančiu įdegiu, slidesnis už gyvatę lietingą dieną.

Griežtai sau uždraudusi eiti ver-tor ver-to, nuskubėjau atgal į 57-ąją gatvę, žinoma, paskutinę minutę. Kaip visada. Įsitikinusi, kad visi vieni kitus pažįsta, pradėjau posėdį. Kai ėmiau kalbėti, mano nervai nurimo, jaučiausi tikra projekto vadovė.

Mes visi labai jaudinamės, koks bus šis filmas, - pasakiau, padrąsinta visų dėmesio. - Taryboje žada dalyvauti garsus režisierius. Tikiuosi, iki savaitės pabaigos gausime oficialų leidimą pradėti.

Visi sutartinai ėmė ploti, ir tai sušildė širdį. Supratau, kad šis projektas man reiškia kur kas daugiau negu mano kūrybinei grupei, - kitaip ir būti negali, - bet jų entuziazmas ir palaikymas teikė didžiulį malonumą.

Staiga atsidarė posėdžių salės durys.

Apsieisiu be plojimų, - saldžiu balseliu pasakė Vivjena, - tik tyliai pasėdėsiu ir paklausysiu. Kalbėk toliau, Džeine Aukseli. Tęsk.

Man nusviro rankos, tačiau ištiesinau pečius, nusprendusi tęsti, nors žinojau, kad motinos pažadas sėdėti ir ramiai klausyti prilygsta kometai, kuri staiga nukritusi ant žemės visiems nuo šlaunų nusiurbtų riebalus. Būtų puiku, bet to nebus.

Norėčiau pakalbėti apie dekoracijas, - pasakiau. - Klaren- se? Ką tu manai?

Manau, reikia statyti tikslią Astor Court kopiją, - pasakė Klarensė.

Tikėjausi, kad galėsime filmuoti pačiame St Regis , - pasakiau. - Sutaupytume pinigų ir būtų autentiškiau. Ar negalėtume? Kaip nors?

Jei leistum, Džeine Aukseli, sekundėlę įsiterpti, - pasakė motina, - manau, dekoracijas reikėtų gaminti. Bus patogiau iš visų pusių sukioti kameras ir apšvietimą.

Aišku, ji buvo teisi, ir auditorija pritariamai sulinksėjo - mano motinai niekas niekada neprieštaraudavo.

Paskui kalbėjo kostiumų dailininkas:

Manau, kad mergytė, būdama St Regis su išgalvotu draugu, visada turėtų vilkėti baltai.

Įkalta spalva puikiai derės prie vaiko tyrumo, pagalvojau aš.

Gera mintis, - pasakiau, - gyvenime ta mergytė iš tikro taip vilkėjo.

Vivjena vėl įsikišo:

Džeinyte, turi nepamiršti, kad čia ne autobiografinis filmas. Manau, būtų geriau įvairesnis garderobas, tai suteiktų daugiau spalvingumo, sodrumo ekrane. Esu tuo tvirtai įsitikinusi. Tikėk manim. Kalbu kaip pašalinis asmuo. Tik sakau teisybę.

O čia ir išlindo tikrosios nuostatos: staiga man paaiškėjo, kad mes su motina žiūrime į filmą visai skirtingai. Be to, aišku, kad motina pasiryžusi kietai naudoti savo įtaką tam, kas buvo laikoma „mano" projektu. Tikra gėda.

Turiu klausimą, - tarė Karlas Fridkinas.

Atsisukau į jį su palengvėjimu:

Prašau klausti.

O kas vaidins tą apsimetėlį? - paklausė Karlas Fridkinas.

Na, jis nebuvo apsimetėlis, - paaiškinau, - veikiau išgalvotas.

Stojo tyla. Ak, velniava, galvojau, ieškodama būdo išsisukti, bet niekas neatėjo į galvą. Tyla užsitęsė. Labai nejauki. Ėmiau raudonuoti. Dabar jie tikriausiai mano, kad aš kuoktelėjusi. Puiku - ideali sumaučiausios dienos pabaiga.

Motina pakilo, šyptelėjo su vos slepiama panieka ir nuėjo prie durų.

Aktorių parinkimo agentas tarė:

Aš pasiūliau vaidmenį per buvusią Rajano Goslingo agentę, ir ji visai neabejoja. Suprantama, yra daug kitų puikių aktorių: Metas Deimonas, Raselas Krou, Hju Džekmanas ir Hju Grantas. Net Patrikas Dempsis.

Motina tarpduryje sustojo, žinodama, kad visų akys nukryps į ją. Žiūrėdama tiesiai į mane, ji pasakė:

Žaiskite, vaikučiai, Holivudo garsenybių vardais kiek tik norit, bet jaučiu, kad geriausias pagrindinio vaidmens atlikėjas yra jums tiesiai po nosimi.

Visi atrodė sutrikę. Išskyrus mane.

Aš ką tik pietavau su Hju, kurį Vivjena „Ačiū Dievui" jau buvo išrinkusi, bet jis nebuvo nei Džekmanas, nei Grantas.

Dvidešimt pirmas

Prieš daugelį metų, kai jis su Džeine norėdavo pabėgti iš jos suvaržyto, slogaus Parko aveniu pasaulio, jie sėsdavo į per visą miestą į Aukštutinį Vest Saidą važiuojantį autobusą. Koks nuostabiai naujas ir margas gyvenimas jiems atsiverdavo tais laikais, kai pokarinių kūdikių kartos su Maclaren vaikštučiais dar nebuvo. Išplėstomis akimis Maiklas su Džeine tyrinėdavo dėvėtų drabužių krautuvėles, Vakarų Afrikos restoranus, ispanų vyno, žydų saldumynų krautuvėles, visas vienoje vietoje taikiai tarpusavyje sugyvenančias.

Maiklas negalėjo neprisiminti tokios pat geros kaimynystės žavesio parduotuvių rajone ir centrinio Ohajo priemiestyje. „Goldblumo sausas valymas" virto Prada. „Johanseno metalo dirbiniai" dabar vadinosi Baby Gap. Vietoj „Skaniausi pasaulyje riestainiai" atsirado prabangaus muilo parduotuvė. Svajodamas apie tuos karštus, nuostabaus skonio riestainius, Maiklas galėjo gauti paragauti tik muilo.

Iš senųjų Džeinės ir Maiklo laikų liko vienintelė nuostabi vieta prie Brodvėjaus ir 77-osios gatvės kampo - valgykla

The Olympia Diner.Ji priklausė jau trečiai graikų kartai; jie mokėjo paruošti taukuose plaukiojančius kiaušinius, riebų kumpį ir tokią stiprią kavą, kad išgėrus puoduką tekdavo valyti dantis. Maiklo nuomone, ten buvo geriausias maistas visame Niujorke, kai kuriais atžvilgiais geresnis už Daniel ar Per Se.

Apsilankyti buvo verta vien dėl reklamos lange: TAIP! TAIP! TAIP! BLYNAI VISĄ PARĄ!