James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį

Nuo tada, kai Maiklas vėl grįžo į Niujorką, Olympia tapo jo šeštadienio ryto ritualu. Šiandien jis ten ėjo su Ovenu Pulas- kiu, atsidėkodamas už vakarėlį, kuriame susipažino su Klere de Lune. Jis tikrai puikiai su ja praleido laiką - aišku, kalbėdamas apie Džeinę.

Tai kas atsitiko, Maikai? - paklausė Ovenas, kai jie ėjo sėsti į atskirą valgyklos kabiną Brodvėjaus pusėje. - Mačiau, kaip gražioji Klerė ūžė tau ausis. Paskui -purpt- ir abu naktį dingote.

Nusišiepęs jis niuktelėjo Maiklui į ranką.

Kalbėjomės, - pasakė Maiklas. - Nieko daugiau. Kalbėjomės iki ketvirtos ryto ar panašiai. Ji nuostabi. Tik dvidešimt dvejų, bet protinga ne pagal metus.

Kalbėjotės, a? - Ovenas supratingai pažvelgė į Maiklą. - Gražiausia. Leidote kiaurą naktį kalbėdami apie moteriškus batelius. O gal apie Yankees ? Ne apie Jints. Oi tu, sukčiau.

Ovenas pasilenkė per stalą žaviai šypsodamasis, tikriausiai jo šypsena nepasikeitė nuo to laiko, kai jis buvo mažas berniukas.

Pasakysiu tau teisybę, Maikai, aš niekada neleidau laiko su moterimi, kuri man nebūtų sekso objektas. Ir, drauguži, kartą aš buvau vedęs. Dvejus. Metus. Juos galima vadinti pirmosiomis ir antrosiomis vedybomis.

Tikrai? - nustebo Maiklas. - Tau visos moterys yra sekso objektas? Rimtai?

Ovenas, vėl valiūkiškai nusišypsojęs, šelmiškai mirktelėjo.

Tik nesmerk manęs, Maiklai. Nesmerk.

Nesmerkiu, Ovenai. Tik nesuprantu - moterys yra kur kas daugiau negu tai. Suprantama, fiziniai poreikiai, bet tas dviejų žmonių ryšys. Manau, kad meilė gali būti nepaprastai svarbus dalykas.

A-a... tu manai, - pasigavo Ovenas. - Bet negi tu nežinai? Kad ji yra su šūdo priemaiša? Kad ten įmesta truputėlis šūdo?

Jis pirštais pademonstravo žiupsnelį, siųsdamas Maiklui savo velnišką Oveno šypseną. Tas mirktelėjimas, ta smakro duobutė. Maiklas jautėsi beveik nuginkluotas.

Ovenas nusijuokė.

Suveikia, ar ne? Veido išraiška! Mano slaptas ginklas. Daugelio metų praktika, sūnau. Daugelio metų praktika.

Kol jie laukė, Maiklas ėmėsi spręsti rytinį kryžiažodį, Ovenas skaitė sporto skiltis, kartkartėmis garsiai prunkšteldamas ir niurnėdamas dėl komandų, atletų ir arklių, kurie jį nuvylė.

Pasakyk žodį iš penkių raidžių, kuris reikštų „jaučia didelę meilę" - paprašė po keleto minučių Maiklas.

Ovenas nepakėlė akių.

Ragai.

Ir mes stebimės, kad tu nevedęs? - pasakė Petė, daili, labai įdomi padavėja ilgais šviesiais plaukais, ji dažnai aptarnaudavo Maiklą Olympia , ir jis ja žavėjosi.

Ovenas visai nesutriko, juokėsi.

Kas šiandien pas jus gero, saulele? Neskaitant tavęs.

Petė kilstelėjo antakį ir išsiėmė bloknotėlį.

Maiklas paklausė:

Kodėl manai, kad jis nevedęs?

Užsisakyk kiaušinių Benedict, - patarė ji Ovenui. - Su tikrais olandiškais džiūvėsiais. - Maiklui ji paaiškino: - Jo toks žvilgsnis.

Koks žvilgsnis? - paklausė Maiklas.

Tokie dalykai jam patiko - prisikasti prie informacijos apie žmones esmės.

Tas viengungiškas žvilgsnis, - aiškino ji, kišdama už kriauklės formos ausytės pieštuką. Ji nužvelgė Oveną nuo galvos iki kojų, tarsi šis nieko nesuvoktų. - Alkanas žvilgsnis.

Ovenas pasiuntė jai širdžių ėdiko šypseną:

Išalkęs tavęs.

Petė pavartė akis ir priėmė mūsų užsakymą. Linktelėjusi grakšti blondinė nuplaukė, Ovenas stebėjo kiekvieną jos judesį.

Petė labai miela. Vieniša mama, turi ketverių metų dukrelę, - pabrėžtinai pasakė Maiklas, kai tik ji nuėjo.

Ovenas nusišypsojo.

Tik vieną vaiką? Aš visada svajojau rasti vienišą motiną bent su trimis keturiais vaikais. - Jis mirktelėjo Maiklui. - Juokauju, drauguži. Nesmerk manęs, Maiklai. Man Petė patinka. Galėtų man tikti.

Staiga Maiklas pasigailėjo, kad atsivedė Oveną į Olympia , su ta šypsena, žibančiom akim.

Nevaikščiok čia ir jos neskaudink, - pasakė Maiklas.

Ne visai rimtas įspėjimas, bet beveik.

Nesmerk, Maiki, - pasakė Ovenas. - Valgyk savo blynus.

Dvidešimt antras

Spoksojau į save veidrodyje jausdamasi kaip į karą išžygiuojantis karys. Įtampa, bet šį kartą užsitaisiau ją pati. Liko mažiau negu keturiasdešimt penkios minutės pasigražinti visai pagal Eile, ir man reikėjo įprastų dalykų: makiažo, šukuosenos, drabužių, aksesuarų. Jei būtų piliulė, kuri padėtų per keturiasdešimt penkias minutes numesti penkiolika svarų, bet sutrumpintų gyvenimą penkeriais metais, išgerčiau tokias dvi.

Prie Metropoliteno muziejaus susitiksiu su Hju, ir reikia atrodyti išvaizdžiai - tai mano atveju reiškia, na, padoriai. Ten vyks priėmimas ir kokteilių vakarėlis Žaklinos Kenedi garbei - retrospekcinis madų demonstravimas. Eisiu su Hju už parankės, o tai reiškia, kad visi atidžiai, o kai kurie net su pavydu į mane žiūrės.

Tvarka. Pirmiausia, susikurk nuotaiką: įdėjau į CD grotuvą Džono Ledžendo OnceAgain ir paleidau. Jei tai nesuteiks įkvėpimo, aš žuvusi. O, taip! Daug geriau.

Antra, drąsiai sutik priešą. Mano vonios kambario spintelėje buvo pilna nenaudotos kosmetikos. Čia stovėjo buteliukai, tūbelės, losjonai ir tirpalai, kuriuos nuolat duodavo Vivjena. Man perkopus per trisdešimt ji vis dar kažkodėl tikėjosi, kad iš bjauriojo ančiuko virsiu nuostabaus grožio gulbe. To nebus, Viv. Nei šiandien, nei kurią kitą dieną.

Trečia, apsiginkluok. Giliai įkvėpusi, atidariau naują dėžutę su „stulbinamo poveikio drėkinamuoju kliniškai patikrintu losjonu". Sudrėkinau odą, kaip nurodyta, pagal laikrodžio rodyklę. Kol kas stulbinamų pokyčių nesimatė. Bet rankų nenu- leidau. Paskui - plonas, „vos pastebimas" defektų maskavimo sluoksnis, kuris man žadėjo tobulą porceliano odą. Hm. Paslėpus spuogus mano oda pagražėjo, tarkim, dvidešimčia procentų. Ne kažin koks laimėjimas, bet bent jau pakelia dvasią.

Galiausiai kaip išmanydama pasigražinau Bobbi Brown blakstienų tušu, Bobbi Brown pieštuku akių linijai ir Bobbi Brown lūpų dažais. Ar Bobi vyras, ar moteris? Kas žino.

Laimė, nors keista, mano plaukų spalva buvo gera - šviesūs ir papurę, o po motinos atkaklaus tvirtinimo galėjau visai nesijaudinti, įtikinta, kad kirpimas labai geras.

Jei kirpimas blogas, visos pastangos perniek, - sakydavo Vivjena. Aišku, paskui pridurdavo: - O tau reikia visokiausios pagalbos.

Mojusi ranka į perspėjimą, įsipurškiau į delną daugokai Kalvino Kleino Spikey Styling Mousse putų ir perbraukiau pirštais plaukus. Garbanos papuro ir įrėmino veidą. Nežinau, ar atrodžiau geriau ar blogiau, bet atrodžiau kitaip... ir šiuolaikiškiau... nebe ta Negražioji Džeinė.

Staiga iškilo prisiminimas iš tų laikų, kai mes su Maiklu buvome neišskiriami.

Karo spalvos, - pasakė tada Maiklas, pamatęs Vivjeną išsidabinusią Tony teikimo ceremonijai. Aš kikenau, tačiau Viv- jena atrodė akinamai graži - liekna šviesi dievaitė, kuriai kada nors prilygti neturėjau vilties.

Dabar, žiūrėdama į save veidrodyje, nustebau radusi veide šiokių tokių panašumų su Vivjena. Aš paveldėjau jos skruostikaulius, o numetus dvidešimt svarų jie išryškėtų. Mano akys buvo didesnės, apvalesnės ir mėlynos, bet turėjau jos ilgas, tankias blakstienas. Mano nosis labiau atsikišusi, tačiau tikrai panašesnė į jos nei į tėvo.

Anksčiau niekada to nepastebėjau. Prisiminiau, kaip žiūrėdamas į mane su meile Maiklas sakydavo: „Tu esi gražuolė", ir atrodė, kad jis tikrai taip mano. Ar tai turėjo omenyje? Ar mano veide matė motinos grožį?

O gal jis laikė gražia mane pačią?

Ne.

Džeine! Darbuokis toliau! Ištiesinusi pečius, staigiai atlapojau drabužinės duris, tarsi joje slypėtų nekantraujanti minia, kuri tikisi, kad mane praris liūtai.

O, Dieve, blogiau, negu tikėjausi. Mano išsigandusios akys apžvelgė rusvų, juodų ir žemės atspalvių jūrą. Jokio seksualaus drabužio, nei panašaus... net spalvoto drabužio.

Minutėlę. Palauk! O kas čia?

Rausdamasi tarp nesezoninių paltų, aptikau nustumtas į gilumą porą Chanel retro suknelių kokteilių vakarėliui. Vivjena (kas gi kitas) jas man davė, kai buvau paauglė. Vieną ištraukiau ir apžiūrėjau. Atrodė tarsi iš šeštojo dešimtmečio aukštuomenės žurnalo: ryškiai rožinė, ankštai prigludusia viršutine dalimi ir laisvu, į apačią platėjančiu koketišku sijonu iki kelių.

- Vieną vakarą, brangioji, visi tavo drabužiai, kuriuos turėsi, taip nusibos, kad norėsi apsivilkti vieną iš šitų, - kadaise sakė ji. - Paminėsi mano žodį.

Žinoma, tada ji buvo teisi. Aišku, išrinko puikų apdarą. Ji tiesiog išgelbėjo mano subinę (tą, kuri nebuvo mačiusi StairMas- ter treniruoklio dievai žino kiek laiko).

Apsivilkau suknelę, gėrėdamasi šilkine medžiaga. Tačiau užtrauktukas nesuėjo.

Turėdama aiškią užduotį, iškračiau ant lovos stalčių su apatiniais drabužiais. Po normaliomis liemenėlėmis ir uždaromis kelnaitėmis gulėjo ištisinis korsetas iš Kevlar serijos, jis, jei pavyks, pataisys reikalą.

Įsispraudžiau į korsetą.

Apsivilkau suknelę.

Užtrauktukas nejuda.

Iš virtuvės stalčiaus su visokiu šlamštu paėmiau reples. Užtrauktukas joms pasidavė, o svarbiausia, dėl ankštumo mano papams nebuvo kur dėtis ir jie ėmė kilti aukštyn ir aukštyn. Kol šįvakar nereikės pasilenkti ar giliai įkvėpti, viskas klosis puikiai.

Vienintelis dar rizikingesnis dalykas negu rožinė suknelė buvo mano sprendimas nevilkėti ant jos švarko. Jei rankos atrodo storokos, tegu. Tarp aukštuomenės liūtų, esant geriausiam apšvietimui, galbūt aš atrodysiu patraukli.

Neprisiverčiau net pažiūrėti, kaip atrodau visu ūgiu koridoriaus veidrodyje. O jei atrodau kaip storas vaikas Helovino kostiumu? Persirengti nebebuvo laiko, tiek to.

Nusileidau liftu į vestibiulį ir nusiteikiau gerai pradžiai. Durininkas pasakė:

Šįvakar gražiai atrodote, panele Margo. Gal pakviesti taksi?

Ačiū, nereikia. Manau, eisiu pėsčia.

Įvairumo dėlei noriu, kad žmonės mane matytų.

Dvidešimt trečias