СтаВл Зосимов Премудрословски - DIENĄ. Juokinga tiesa

– – Nevalgyk, baravykai, geltonas sniegas!! – ir mušti, mušti iš anksto, ypač ant galvos.

Apskritai, «Serezha-Yellow Snow» atrodė jaunas, dvidešimt septynerių metų, visa kita panaši į čiukčių. Jis nuėjo į Centrinę biblioteką ir pakeliui rinko butelius. Kartą jis ėmė nykti dienomis. Visi buvo skirtingi, bet smalsūs. Kai jis pasirodė, jis buvo apklaustas. Jis tylėjo. Tačiau kartą jis buvo girtas ir «Serezha Yellow Snow» prisipažino, kad netrukus susituoktų.

– – O kam? – sekė klausimas.

– – Taip, yra viena mano širdies pusė, ji gyvena regione, nors jai jau šešiasdešimt vieneri metai, kad jai nereikėtų nieko daryti, jau yra aštuoni. Čia aš juos maitinu ir lavinu, nes tėvas mane užaugino, o tėvas tėvas, o tėvas – tėvas, jo motina, nes tėvystė buvo. – Seryozha kišo į šnervę, išsuko ožką, pažvelgė į ją ir suvalgė. – Aš myliu «Chupa-chups», tačiau tai sukelia protingų minčių. Na, o labai seniai neradau nė vieno namo. Jis įlipo į ten, apžiūrėjo, buvo pakankamai vietos visiems: jo žmonai, ir man, ir vaikams. Tiesa, vyresniojo gaila, įkalinta dvylika metų. Bet vis dar jaunas, kvailas, tik keturiasdešimt išmuštas. Aš jį mokiau, bet jis netikėjo mano patirtimi. Na, o vasara vis dar čia, todėl nusprendžiau namuose atlikti remontą eurais, jau nusipirkau glaistą, spalvą, šepetėlius. Tiesa, įėjo kelios tetos: «Ką tu darai?». – klausia jie. «Remontas». – Aš sakau, bet iškart supratau, kad jie vėluoja, namai mane jau užėmė. – «Serezha Yellow Snow» paėmė iš po lovos krekerį, spustelėjo tarakoną, kuris nežinojo, kaip šokinėti nuo litavimo, sutepė jį geltonu skysčiu ir, raukšlėdamasis, truputį atitraukė. Džiūvėsys nulaužė, bet nesulaužė. Čiukčiai lėtai atmerkė akis, žvelgdami į sulūžusį fangą, išeinantį iš krekerio plyšio.

– – Ooooooo!! jis pasigirdo ir delnu pradėjo šilti dantis.

Vasara praėjo. Chukchi atvyko su Fingals, be priekinių dantų. Ant jo galvos buvo kapotas kapotas kraujas.

– – Ką šventė namų tvarkymas Seryozha, buvo tamsu, užgeso šviesa? – prisegė benamiai.

– – Ne, atvažiavo šios tetos pas šio namo savininkus, bet aš jau buvau baigęs remontą, norėjau važiuoti su šeima. Taigi jie mušė mane su klubais. Šunys. Pabaiga…

Saulė švietė. Dangus buvo giedras, o patriotai benamiai prižiūrėtojai sėdėjo sargybinių kambariuose ir megzdavo kartoną, dėdavo kitus butelius, dar kiti susmulkindavo aliuminio skardines kokteiliams ir alui. Ir viskas bus gerai, tačiau viename iš sargybinių būstų buvo du UAZ su mėlynais švyturiais, o «tėčiai» išvedė pro duris ir «antrankiais» uždėjo moterį ir du vyrukus, apsirengusius sargybinių liemenėmis, paprastiems žmonėms vadinamus «tryniais». Vietiniai gyventojai vis dar nesuprato arešto priežasties, nes ši trijulė skrupulingai rėkė šiukšlių sąvartynuose ir kasdien valydavo kiemus. Kiekvienas turėjo savo inventorių, prie kurio rankos jau buvo įpratę, ir kiekvienas buvo pažymėtas šluota, kastuvu ir maišu. Šie įrankiai jiems pasirodė kaip talismanas ar amuletas, kaip namas ar namelis namams. Ir, neduok Dieve, kad kažkas pasiimtų svetimą. Viskas, mirtis. Garantija. Tačiau pasirodė šioje trejybėje anksčiau iki incidento ir ketvirtoji ponia Tumor. Ir mes einame.

Diena prieš. Išvakarėse ryte ponia Tumor pirmiausia atsikėlė ir nusprendė parodyti alternatyvą, atlikti naudingą darbą ir sutvarkyti teritoriją, kol visi miegojo nuo karščio audros, tai yra registracijos šeimoje. Visi šios «gaujos» nariai ne kartą buvo nuteisti. Už tai, kad neturėjo savo, ji paėmė kažkieno inventorių, tikėdamasi, kad, sakoma, visa tai ji pati?! Tai eina, šluoja, renka cigarečių užpakalius, pašalina visų rūšių saldainių įvyniojimus ir neneigia, žiūri į kažką šiukšliadėžėse ir renka išsibarstytas šiukšles aplink įlankas ir cisternas. Jis jau nuvalė teritorijos grindis ir staiga mato, kaip kitoje kelio pusėje vyras ir moteris tvirtai rūšiuojasi.

– – Skandalas. – Pagalvojo ponia Tumor ir toliau ėmė valyti teritoriją. Ginčas užvirė ir balsai jau buvo girdimi, kai staiga ponia taip garsiai čiupo, kad kiemuose aidėjo aidas. Madam Tumor pakėlė akis ir pamatė, kad šis vyras pasibjaurėtinai sumuša moterį ant skruostų. Praeiviai nekreipia dėmesio, o praeityje ypač didelių dydžių vištų kiaušinių ir vištos sudegintas vagis, kurį paukštyno vadovybė pridėjo prie dviejų kiaušinių, kuriuos ji paėmė krautuvo-sugyventinio prašymu, kurį užfiksavo šios įmonės apsaugos kamera. Negalėjau jo pakęsti ir išlėkiau su šluota per kelią. Sumišę automobiliai jai atsidūrė tarsi išprotėję. Ji, nekreipdama dėmesio į garbanotus svetimus automobilius, nubėgo į šaligatvį ir, lyg aitvaras iš dangaus, puolė valstietę, plakė jam į veidą šūdu su šluota, iš kurios šuns šūdas išskrido į šonus. Ponia netikėtai pramerkė akis ir, uždengusi burną rankomis, įnirtingai nusijuokė. Staiga iš kur pasiimti. Staiga iš niekur pasirodė trys policininkai ir iš karto pradėjo Madame Tumor vilkti. Tas rėkė:

– – Tai pasigailėk, mušk panelei!!

– – nusiramink, nusiramink! – mandagiai paklausė policijos seržantas. – Niekas nieko nemušė. Pažvelk ten. – Tolumoje galėjai pamatyti kino kamerą ir filmavimo personalą.

– Šį filmą nusifilmavo komedijos detektyvas. – pridūrė antras policininkas.

– – He he he he!!! – kaltino trečias. – Ir skandalo apsimetimas! Hu hu hu!!! Ir muštis!

Navikas įsitvirtino ir kažką sumurmėjo, žvilgčiojo į menininkus, tada pažvelgė į policininkus, paėmė šluotą ir kvailai perėjo Furshtatskaya gatve.

Ir tuo metu kandeikoje, kur anksčiau gopų kompanija reketuodavo, o dabar nuo pagirių pabudę valytuvai, pamatę, kad trūksta vieno iš inventorių arba jo trūko, išaugo kojos ir pabėgo, pradėjo ruošti sklypą, kad galėtų pavogti vagis ar jos kojos. Atidavę iš praėjusio savaitgalio likusius butelius, jie nusiprausė ploviklio, pavadinto «Snaigė», ir, ištuštinę jį vandeniu iš tualeto, dėl čiaupo trūkumo, taisydami vamzdyną, pamažu pradėjo gerti, valgydami užkandžių likučius, kurie vakar buvo surinkti iš šiukšlių konteinerio. vadinamas – įlanka ir labai rūgštus.

Artėjo vidurdienis. Madam Tumor, švilpdama savo nuteistosios merginos dainą, grįžo į saldainį, vienoje rankoje nešdama inventorių, kitoje – maišą su aliuminio skardinėmis alaus ir butelių. Nieko negalvodama ir neįtardama, ji atidarė duris ir įžengė į kandeiką, susidūrusi su savo likimu…

Iš pradžių ji buvo sutikta iš šono žvilgsniais.

– – Na ką? – Iš pradžių siaubo koncerte juodaodė našlė, praeityje nužudžiusi tris savo vyrus, sėdėjo zonoje už 15 metų žudikus ir pavadinta Kampuče, o pagal tautybę – Kalmikas be priekinių dantų.

– – Ką? – šiek tiek išsigandęs ir pasipiktinęs paklausė madam Tumor ir sudėjo inventorių.

– – Ką, ką? – tvirtai pridūrė jos hahalas, pravarde – Balamutas, turintis atviros tuberkuliozės formą. – Asilas šūdas, ne karšta??

– – Aš, atspėjęs susidūrimo priežastį, tariau madam Tumor. – Aš sutvarkiau teritoriją.

– – O kaip? – paklausė trečiojo šios komiškos dramos veikėjo, frako pravarde – Fox.

– – Ar viskas švaru?! ji pasakė.

– – Ir mes šūdas! – Barked Kampuchea. – Tai nėra jūsų darbas, jo nepriimsite jūs, jo neįsisavinote ant kibiro, bet, kalė?

Ir toliau mes einame: iš pradžių ji buvo baisiai sumušta, spardyta į kojas ir kumščiu. Po įėjimo išėjo daiktai: trys termometrai, sulaužyti jos burnos ertmėje, du smūgiai su kirvio užpakaliu ant mažos mergaitės, sunkūs pjūviai su rože iš sulaužyto akių ir skruostų butelio, septynios peilio žaizdos kūne, sudaužius plaktuku jos atsineštus alaus butelius, kurie buvo įstumti į prasideda nepadoriose intymumo vietose. Ir sugebėdamas dainuoti «snaigę» bei pasidaryti skrebučius. Galų gale, po smaugimo, negyvas kūnas buvo įvilktas į įlanką, tačiau kaimynas susitiko ir slapta iškvietė policiją ir greitąją pagalbą.

Iki ryto jie kumščiais tardė apiplėšimo priežastį ir ryte nuvežė į kardomojo kalinimo įstaigą, o madam Tumor gydytojai išpūtė. Dabar jis vaikšto po Černyševskio metro rajoną, švilpia, kalba su dievais ir daug geria. Atkaklus pasirodė kaip atšiaurių prižiūrėtojų draugas. O kitoje kandeikoje apskritai už nemandagų naminės motinos išžaginimą jos sūnūs valytuvus nubaudė plaktukais ir peiliais taip, kad jie pažvelgė į vieną iš akių, o kitą uždėjo ant plunksnų, likusieji pabėgo plaktuko smūgiais ant galvos. Tai nutiko Naujųjų metų išvakarėse, bet tai dar viena Sodomos ir Gomoros daina…

Šiame apgailėtinuose bombonešių namuose, benamiams, Sinopskajos krantinėje 26, pavadinimu RBOO «Nochlezhka», gyveno ne tik nusikaltėliai, žetonai, čiukčiai ir trys ukrainiečiai, tai yra Donecko srities gyventojai. Likę ukrainiečiai yra Banderos fašistai, tačiau ten taip pat gyveno du stačiatikių bažnyčios vienuoliai, kurie jau buvo pavargę nuo tikėjimo Dievu, ir jie nusprendė pasiimti vasaros pertrauką nuo savo paklusnumo pietų ir kai kurių pasaulinių pagundų uždraudimo, be abejo, stebėdami pagrindinę celibatų vakarienę, duota su tonu. Žinoma, jie, slapčia nuo kitų naktį, rinkdavosi pirštus vienas kitam į užpakalį ir, matyt, jiems nereikėdavo atšaukti šios vakarienės dėl kai kurių stovinčių kūno dalių neišsilaikymo kirkšnies srityje. Pabėgę iš Aleksandro Nevskio Lavros vienuolyno, esančio Sankt Peterburgo mieste, jie sąmoningai pamiršo visus įstatymų numatytus įstatymus ir pakluso pasauliniam įstatymų belaisviui: rūkė, mėtė, prisiekė ir galiausiai, eidami miegoti, atgailavo savo Viešpačiui. Žinoma, juos buvo galima suprasti, nes tėvas Serafimas jau dvidešimt metų, nuo neatmenamų sovietmečio laikų, buvo vienuolis ir net sėdėjo zonoje – nusikaltėliams, religiniams įsitikinimams. Bet Fionos tėvas tarnavo šventajame lauke mažiau nei dvylika metų, tačiau tik neseniai gavo šį toną iš šio ekstravagantiško vienuolio Serafimo, iš Kijevo Pečersko Lavros, iš kur jis buvo pasodintas į tarybą, ir jis pradėjo klajoti po vienuolynus ir bažnyčias. Kaip Serafimas ne kartą sakė, kad jo siela jau seniai buvo danguje, tačiau kūnas vis tiek negali nusiraminti ir mirti. Ir jis laukė šios valandos kiekvieną vakarą, melsdamasis prieš miegą. Jų Dievas, matyt, taip pat suprato, kad jie nėra geležiniai, nes jie garbino pagrindinę celibatų vakarienę, jos nepradėjo ir apskritai nekreipė į moteris dėmesio intymumui. Jų pinigai buvo išleisti be darbo ir dingo kaip tik jiems atėjus.

Nochlezhka jie iš karto susilaukė daugybės apgaulingų draugų, geriamųjų kompanionų, o vienuoliai per nelaisvę tapo savotišku kai kurių parazituojančių parazitų, pavergusių jų grindis neįgalius ir senus žmones, ir bejėgių vargšų bičiulių, prilygstančių jiems, maitintoju. jų kasdienio kyšio. Tačiau vienuoliai pamažu suprato šią dovanėlę iš savo pusės ir nusprendė pakeisti draugų ratą bei nakvynės vietą, kreipdamiesi į mane ir praleidę naktį Aleksandro Nevskio lavros seminarijos bendrabučio rūsyje, kur kadaise studijavo Aleksashka Nevzorovas. Dar nebuvau praradęs kovos su gatvėmis įgūdžių ir patirties bei mėgavausi ypatingu autoritetu tarp vagių. Jie skambino man be bokšto ir kartais neišdrįso ginčytis. Trumpai tariant, su manimi nebuvo susisiekta ir aš, išklausiusi Seraphimą ir Fioną, kurie tikrai žinojo apie savo autoritetą, o ne apie gandus, apie bendravimą ir uždarbį, atsargiai sutikau. Esmė buvo ta, kad aš buvau tam tikra saugumo piniginė. Jie, apsirengę kazoku, nuėjo į bet kurią parduotuvę ir dieną prieš tai, tariamai, pasiūlė melstis už savo artimųjų sveikatą, palikdami keletą Pskovo urvų. Vienas vardas vėl buvo vertas dvidešimt rublių. Pinigai buvo pervesti man, o Kazachstano katedroje paimti kvitai buvo sudeginti pagal jų maldos tarnybą. Aš, skirtingai nuo jų, buvau apsirengusi civiliais drabužiais, bet su barzda. Tai buvo padaryta tuo atveju, jei policininkai sugriebė mus, tada aš kaip kairysis, ir jie neturi nė cento. Ir viskas vyko puikiai. Tą dieną, kai mes «pjaustėme», tai yra, gaudavome ne vieną po tūkstantį rublių ir po darbo klaidžiodavome po smukles, kur išpildavome šimtą gramų, pasinerdami į kiaulės išvaizdą. Ir jie ėjo į savo kameras, seminarijos nakvynės namus, prie Aleksandro Nevskio lavros, maitinami ir girti, laimingi ir pavargę, nuo praėjusios dienos, tačiau namo kelias buvo ir pavojingas, ir sunkus. Prabudo skirtingai, tai atsitiko detoksikacijos centre. Ir vėl mes į policijos nuovadą esame vežami gana neblaivūs. Fiona yra visiškai nutirpusi. Jis buvo plonas, labai malonus, gerai skaitomas ir naivus. Išraiška jo veide, ypač girto, buvo tarsi neryškių avinų veidas su nuožulniomis akimis. Serafas, priešingai, buvo nuožulnus ir riebus, kaip ir kiaulė, godus ir klastingas. Jo nuolat reikėjo ieškoti iki pat išangės, kur dažniausiai slepiasi heroinas, kokainas ir piktžolės. Tiesa, Fionos tėvas užlipo į išangę, jis taip pat buvo visų paieškų paeiliui iniciatorius, žinoma, išskyrus mane, nes aš turėjau pinigų, ir aš galėjau juos supjaustyti ant šlaito ar ant kepenų, pasitikėdamas ir tikėdamas savo žodžiais, todėl jie visada tikėjo mano specifiškumu. Atradęs banknotus, tėvas Serafimas atgailavo ir paprašė atleidimo, atsiklaupęs ant kelių, nustebęs, kaip jie ten rieda, sumurmėdami: