James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį

Baisus nerimas ir sutrikimas jo nepaliko važiuojant autobusu iš Logano į La Guardia , o tokia būsena keistai paveikė jo regėjimą. Viskas tarytum neteko spalvų; daugelis daiktų atrodė bjauraus pilko atspalvio; tų, kurie turėjo šiek tiek spalvų, jos buvo išblukusios. Tik prieš keletą valandų jis buvo Nantakete nepaprastai laimingas su Džeine. Laimingiausias per visą savo gyvenimą. Dabar viskas pasikeitė.

Jis parvyko į savo namus ir sunkiai pakilo į viršų. Girdėjo iš Oveno kambario sklindantį juoką. Moters balsą. Dar viena pergalė? Dievulėli, ar Džeinė manys, kad ir jam buvo viena iš daugelio? Ar galėtų jai taip atrodyti? Suprantama, galėtų.

Jis numetė savo nešulį bute, tačiau čia pasilikti negalėjo. Ne dabar, ne tokios būsenos.

Po keleto minučių spėriai žingsniavo Brodvėjumi, stebėdamas pilkus žmones, pilkus taksi ir visų pilkiausius Niujorko pastatus. Jam skausmingai trūko Džeinės, giliai krūtinėje slypėjo toks skausmas, kad nors mirk. Svarstė, ką ji veikia, ar gerai jaučiasi. Ar jo planas pavyko?

Galiausiai nebeištvėrė: paskambino į jos butą. Kelis kartus telefonui nuskambėjus, išgirdo Džeinės balsą. Čia Džeinė. Prašau palikti žinutę. Man labai svarbu. Ačiū.

Dieve, kaip jam patinka jos balsas.

Netoli Linkolno centro jo vos nepartrenkė motociklas, sukantis pagal visas taisykles į dešinę.

Atsibusk, prakeiktas asilo šikna! - suriko vairuotojas.

Geras patarimas. Jis norėtų atsibusti iš šito baisaus košmaro.

Nuėjo dar vieną kvartalą, nusprendęs nesustoti, ir staiga jam

toptelėjo į galvą:einu kažkur; į ypatingą vietą!

Bet kur?

Atrodo, į šiaurės rytus.

Pagaliau suvokė, kad jį gena kažkokia išorinė jėga. Paskui suprato , bent manė, kad supranta.

Pasileido bėgti.

Jo akys prisipildė ašarų, ir ašaros riedėjo nesustodamos. Žmonės žiūrėjo, keli pasisiūlė padėti. Maiklas bėgo toliau. Dabar jis tikrai žinojo, kur bėga.

Į Niujorko ligoninę.

Ir žinojo, ką ten ras.

O Dieve, Džeinė! Neleisk tam įvykti.

Reikėjo , mąstė Maiklas,man bučiuoti ir myluoti Džeinę daugiau.

Reikėjo pasilikti Nantakete.

Reikėjo...

Septyniasdešimt trečias

Pagaliau Jorko aveniu ir 68-oji gatvė. Maiklas beveik atbėgo.

Jis įlėkė pro Niujorko ligoninės pagrindines duris. Keista, bet šioje nelemtoje vietoje jis lankėsi anksčiau, kai vaikystėje Džeinei operavo tonziles. Ėjo tiesiai pro informacijos stalą, prisimindamas, kur yra liftai.

Tiesįiai ilgu koridoriumi, paskui į dešinę.

Jam reikėjo į septintą aukštą. 703 palatą.

Priešais jį į liftą plaukė žmonės. Dvi medicinos seserys, susikibusios už rankų, gydytojas, lankytojai, maža mergaitė, šaukianti senelį. Kodėl leidžiama, kad būtų tiek kančios? Staiga jį užplūdo klausimai.

Nemanau, kad čia tilptų dar vienas, - pasakė jam gydytojas.

Atsiprašau, - pasakė Maiklas, - mes galime pasispausti, sutilpti. Jūs nustebsite, kiek daug mes galime.

Mes , jis galvojo ir sakė. Mes.

Žmonės lifte nervingai susižvalgė, jų žvilgsniai tarsi bylojo: įlipo pamišėlis.

Pagaliau durys užsidarė ir kabina pajudėjo aukštyn.

- Nereikėjo man jos palikti, - sumurmėjo sau Maiklas.Kad ir kaip būtų, reikėjo likti su Džeine. Dabar žiūrėk, kas atsitiko. Jo kvailas planas nepasiteisino. Tik be reikalo ją įskaudino. Koks jis kvailys!

Liftas pakilo į septintą aukštą. Maiklas prasibrovė iš jo pirmas, paskui nubėgo pro seselės postą. Sulėtino žingsnius tik artindamasis prie 703 palatos.

Durys buvo praviros. Jis nubraukė nuo suprakaitavusios kaktos plaukus ir nusišluostė veidą rankove. Turėjo atrodyti ramus ir pasitikintis savimi. Tačiau nebuvo ramus. Atrodė, kad jo širdis sprogs. Anksčiau niekada nejuto krūtinėje spaudimo, o dabar nežmoniškai spaudė.

Pagaliau atidarė duris ir apžvelgė palatą. Prie lovos krašto sėdinti seselė stebėjo širdies monitorių.

Tai, ką jis pamatė paskui, užėmė kvapą. Užsidengė ranka burną, bet vis tiek išsprūdo aiktelėjimas.

To jis nesitikėjo, visiškai. Tačiau jam tai atrodė prasminga; paaiškino viską, kas atsitiko. Šiaip ar taip, išankstinis planas buvo.

Septyniasdešimt ketvirtas

Ligoninės lovoje gulėjo kai kas kitas.

Ne Džeinė. Ne ji, ko jis tikėjosi ir bijojo.

Ten buvoVivjena.

Iš pradžių Maiklas nesusivokė, bet paskui suprato, ir viskas po gabaliuką susidėliojo. Miršta Vivjena. Jam skirta padėti Vivjenai.

Ji gulėjo nejudėdama. Tokios jos niekada nebuvo tekę matyti. Jos veidas, nors ir įdegęs, buvo nepaprastai išblyškęs, be grimo. Plaukai palaidi, prie šaknų žili. Tačiau atrodė savotiškai giedra ir graži. Labai daug kuo panaši į Džeinę, todėl jo širdis suminkštėjo. Norėjo jai padėti, jei tik galės. Norėjo padėti joms abiem.

Vivjena, - tarė jis. Paskui seselei pasakė: - Aš - šeimos narys. Gal leistumėte mums minutėlę pabūti?

Seselė jam nusišypsojo ir pakilo.

Būsiu už durų. Žinote, ją ištiko insultas.

Vivjena atsimerkė ir į jį pažiūrėjo. Paskui vėl trumpai užsimerkė, tarsi bandydama kažką suprasti. Jis maloniai pasakė:

Vivjena, aš čia tam, kad tau padėčiau. Aš - Maiklas.

Ji atsimerkė, tamsiai mėlynos jos akys nebuvo išblukusios.

Maiklas? - paklausė švelniausiu balsu, kokio jis niekada nebuvo iš jos girdėjęs. - Džeinės Maiklas?

Taip, Džeinės Maiklas. - Jis paėmė jos ranką. - Norėčiau, kad galėtum pamatyti, kaip puikiai atrodai, - pasakė jis. - Tokia, kokia visada nori atrodyti. Graži.

Mano piniginėje yra veidrodėlis, - pasakė ji.

Maiklas nuėjo ir paėmęs parodė Vivjenai, kaip ji atrodo. Tokios pažeidžiamos jos nebuvo matęs, išvydo joje slypintį vaiką.

Esu atrodžiusi ir geriau. Manau, kad ir blogiau. Argi dabar tai svarbu?

Aišku, svarbu, - nesutiko Maiklas. - Gerai atrodyti yra puikiausias revanšas.

Tada ji nusišypsojusi padėjo ranką ant Maiklo rankos.

Kur mano duktė? Ar Džeinė čia? - paklausė ji. - Negaliu išeiti, kol nepamatysiu savo Džeinės Aukselio.

Septyniasdešimt penktas

O jei būčiau nesugebėjusi galiausiai atsiliepti telefonu ir išgirsti beveik nesuprantamai pro ašaras veblenančią Merę Luizą, kad kuo greičiau turiu bėgti į Niujorko ligoninę? Padėjusi telefoną jaučiausi, lyg būčiau išėjusi iš savo kūno. Vis dar buvo bloga, bet pykino mažiau. Buvo silpna ir truputį drebėjo kojos. Apsivilkau švariais drabužiais, paskui tarsi iš šalies mačiau, kaip kažkas panašus į mane skuba į vestibiulį ir sako Martinui: „Prašau iškviesti man taksi."

Tačiau tai aš išpuoliau iš taksi priešais Niujorko ligoninę, nudūmiau prie informacijos staliuko ir sužinojau, kad Vivjena Margo guli 703 palatoje.

Prie uždarytų durų laukė Merė Luiza. Ji pabučiavo mane į skruostą ir palingavo galvą. Karlas Fridkinas stovėjo koridoriuje. Jis buvo nuleidęs galvą, bet mačiau jo akyse skausmą.

- Kai tai atsitiko, Karlas buvo su ja, - pasakė Merė Luiza.

Kaip tik tada atsidarė motinos palatos durys ir moteris baltu chalatu paklausė, ar aš esu Džeinė. Ji prisistatė esanti motinos neurologe.

- Jūsų motiną ištiko insultas, - maloniai paaiškino ji. - Tai įvyko vakar teatre. Ji jūsų laukia.

Linktelėjau, stengdamasi neverkti, bandžiau būti narsi, kokios manęs Vivjena tikėjosi. Bet eidama į palatą visa drebėjau.

Motina atrodė labai išblyškusi, labai maža, visiškai nepanaši į save.

O šalia, laikydamas jos ranką, sėdėjo Maiklas.

Septyniasdešimt šeštas

Maiklas pažvelgė į mane, vos pastebimai linktelėjo ir supratingai šyptelėjo.

Labas, - sušnibždėjo jis, - pasikeiskim vietomis.

Jis atsistojo, o aš atsisėdau ant kėdės šalia Vivjenos.

Labas, mama. Čia Džeinė. Aš čia.

Motina pasuko galvą, ir mūsų akys susitiko. Ji sunkiai kvėpavo. Pamaniau, kad nori kalbėti, bet negali, ko anksčiau jai neteko patirti. Buvo nepasidažiusi, be tobulos šukuosenos. Vilkėjo paprastais ligoninės marškiniais - iš to galėjau spręsti, kad jai labai bloga. Jei jai būtų buvę bent kruopelytę geriau, ji tų marškinių nebūtų vilkusis.

Atrodė, kad ji manim apsidžiaugė.

Pasislinkau prie jos arčiau.

Ką, mama. Ką nori pasakyti?

Pagaliau ji prabilo, jos balsas bflvo švelnus ir malonus.

Aš tau buvau griežta, Džeine Aukseli. Suprantu, - pasakė ji. Paskui ėmė verkti. - Atsiprašau. Labai atsiprašau.

Nieko tokio. Viskas gerai, - pasakiau jai.

Bet norėjau, kad tu būtum stipri. Kad tau nereikėtų, kaip man, būti tokiai šaltai, kietai ir veidmainei. Kad nepavirstum Vivjena Margo. Būtų siaubinga.

Prašau nekalbėti. Tik laikyk, mamyt, mano ranką.

Ji nusišypsojo.

Man patinka, kai vadini mane mamyte.

Visada man sakydavo, kad negali to pakęsti.

Paėmusi mano ranką, paspaudė.

Ačiū Dievui, Džeine Aukseli, esi nė trupučio į mane nepanaši. Tik tokia pat sumani. Todėl tau dar geriau seksis. Bet tu visada būsi gera. Būsi Džeinė. Darysi viską savaip.

Girdėdama tokį pripažinimą, negalėjau sulaikyti ašarų, ašarų, kurias slėpiau daugelį metų.

Maniau, kad būdama į tave nepanaši labai tave nuvyliau.

Oi, Džeine Aukseli. Ne, ne, ne. Niekada. Nori, pasakysiu?

-Ką?

Tu esi vienintelis žmogus, kurį aš kada nors mylėjau, vienintelis. Tu - mano gyvenimo meilė.

Jos gyvenimo meilė.

Nuo ašarų man peršėjo akis, skaudėjo gerklę ir krūtinę, o mano motina atrodė ramybės įsikūnijimas.

Paskui pagalvojau: tai štai kaip? Po tiek metų scenos darbininkų barimo, rėkimo ant sekretorių, kovų su investuotojais. Po dešimtmečių rikiuojant tarnaites, vairuotojus, maisto ir gėrimų tiekėjus ir dekoratorius. Po daugybės dizainerių kurtų suknelių, tūkstančius dolerių kainavusių batų. Po visų kelionių į Paryžių, Londoną, Bankoką ir Kairą. Štai kaip viskas baigiasi - trapi moteris ligoninės lovoje. Mano motina ir aš. Pagaliau kartu.