James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį

Eikš arčiau, Džeine Aukseli, - paprašė ji. - Aš neįkąsiu. Tikriausiai ne, - pridūrė silpnai šyptelėjusi.

Pasilenkiau taip arti, kad mūsų veidai beveik lietėsi.

Turiu prašymą.

Žinoma, mama... mamyte. Ko nori?

Dėl Dievo meilės, pasirūpink, kad mane palaidotų... su ta naująja Galjano brokato suknia. Ne juoda. Su juoda atrodau siaubingai.

Negalėjau nenusišypsoti. Ji buvo Vivjena iki galo, ištikima sau.

Galjano, - pasakiau. - Pasirūpinsiu.

Ir dar vienas dalykas, Džeine.

-Koks?

Tu irgi per laidotuves nevilkėk juodai. J^oda spalva daugelį žmonių plonina. Bet kažkodėl tu su juoda per pečius atrodai truputį stamboka.

Nusišypsojau plačiau.

Gerai, mamyt. Vilkėsiu rožinę. Kaip tik turiu tokią suknelę.

Tu nepakartojama, - pasakė motina. - Visada buvai tokia. Rožinė suknelė per laidotuves. Būtinai apsivilk.

Pažiūrėjau į Maiklą. Dabar jis taip pat šypsojosi.

Motina užmerkė akis, jos kūnas sudrebėjo. Nenorėjau jos netekti. Savo mamytės. Pagaliau ji buvo mano mamytė.

Maiklas atsistojo ir nuėjo prie kito lovos krašto. Aš laikiau jos ranką. Maiklas laikė kitą. Tai - pabaiga, ar ne? Viskas vyko per greitai ir per staiga.

Pasilenkusi pabučiavau Vivjeną į švelnų, lygų skruostą. Ji nusišypsojo ir vėl atsimerkė. Nežymus galvos krustelėjimas pasakė, kad ji nori manęs arčiau.

Džeine, vienintelis bjaurus dalykas mirštant yra pasakyti tau sudie. Aš tave labai myliu. Sudie, Džeine Aukseli.

Sudie, mamyt. Ir aš tave labai myliu.

O paskui motina mane paskutinį kartą pabučiavo, kad ją amžinai prisiminčiau.

Septyniasdešimt septintas

Kaip ji ir norėjo, Vivjeną palaidojome su Galjano suknele. Atrodė gražiai. Apskritai visos laidotuvės buvo iškilmingos ir jaudinančios. O kaipgi kitaip? Vivjena jas iš anksto suplanavo iki mažiausių smulkmenų.

Aš vilkėjau rožinę suknelę. Ivo Sent Lorano rožinę.

Mišios, aišku, buvo laikomos Sv. Baltramiejaus bažnyčioje Parko aveniu.

Du pianistai pagrojo Bramsą be mažiausios klaidelės, tarsi prie jų būtų stovėjusi Vivjena. Paskui solistas padainavo melodijas iš mano motinos pastatytų miuziklų. Porą kartų susirinkusieji dainavo drauge.

Galiausiai, pasibaigus mišioms, labai šiltą pavasario dieną mes visi stovėjome ir dainavome mano motinos mėgstamą dainą Jingle Bells. Sunku tuo patikėti, bet daina puikiai tiko. Tarytum ji būtų žinojusi, kad tiks. Džiaugiausi už ją. Mano motina pateikė paskutinį savo hitą.

Einant iš Sv. Baltramiejaus bažnyčios prie limuzinų Maiklas man pasakė:

-Jei būtų pasiūlę kokteilių, tai būtų galėję virsti susitikimo su Vivjena Margo vakarėliu. Kaip ir turėtų būti.

Man viskas patiko, - pasakiau ir apkabinau jį. - Nes ir jai būtų patikę.

Susirinko visi svarbūs asmenys arba jais apsimetantys. Ne tik Elsė, Merė Luiza ir bendradarbiai. Labai garsūs aktoriai, režisieriai, scenos darbininkai ir choreografai, dekoracijų statytojai ir grimuotojai. Visi atvyko pagerbti mano motinos ir jos laimėjimų, kurių buvo daugybė, įskaitant ir išauginimą manęs tokios, kokia esu.

Tėvas buvo su žmona Ele, o keturiasdešimt aštuonerių Elė pagaliau ėmė atrodyti vyresnė negu trisdešimties. O gal pagerbdama Vivjeną ji tiesiog kukliai pasipuošė.

Buvo ir mano patėvis Hovardas. Blaivus. Man pasakė, kad jis niekada nesiliovė mylėjęs Vivjenos.

Ir aš, Hovardai. Aš taip pat, - pasakiau jį apkabindama.

Prisistatė senas mano motinos kirpėjas, tiesiog Džeisonas.

Kaip ir Vivjena, jis buvo plastinės chirurgijos tobulumo pavyzdys. Jis padarė mano motinai paskutinę paslaugą. Specialiai atskrido iš Palm Springso į Niujorką jos sušukuoti.

Pasirodė net Hju Mekgratas. Jis paspaudė man ranką, apkabino lyg buvusią žmoną, pasakė, kad dėl visko labai apgailestauja. Beveik patikėjau, kol prisiminiau, kad Hju yra aktorius, be to, Hju yra šunsnukis.

Ceremonija Vestčesterio apygardos kapinėse buvo jaudinanti ir trumpa, taip pat pagal išsamius Vivjenos nurodymus. Kunigas priminė, kad gyvenimas labai trumpas, kad už šio pasaulio mums skirtas kitas ir kad Vivjena, be abejo, statys spektaklius danguje. Trumpai, bet gerai pasakyta.

Ant motinos karsto padėjau vieną rožę. Toks mano stilius. Meldžiausi, kad mamytė ilsėtųsi ramybėje. Jei dabar ji pažiūrėtų iš viršaus, matytų, jog viskas praėjo taip, kaip ji norėjo. Aš vilkėjau rožine suknele, mamyt!

Paskui Maiklas paėmė mane už rankos ir mes nuėjome.

- Mums reikia pasikalbėti, - pasakė jis, o mane nukrėtė šiurpas.

Septyniasdešimt aštuntas

Skaisti šilta saulė nušvietė kapines tarsi scenos dekoraciją. Medžių žaluma, mirguliuojančios gėlių spalvos - viskas atrodė taip šviežia, lengva ir savo vietoje. Tai kodėl aš drebėjau?

Žavinga diena, - pasakiau.

Net Dievas nedrįstų gadinti Vivjenos planų, - nusišypsojo Maiklas.

Jis atlaisvino kaklaraištį, nusivilko švarką. Užsikabino jį ant smiliaus ir persimetė per petį. Kaip visada ištikimas sau, tikras Maiklas.

Taigi, žinome, kodėl buvau pasiųstas atgal į Niujorką, - pasakė jis. - Ir kodėl pajutau, kad man reikia į Niujorko ligoninę, ir visa kita.

Linktelėjau, bet nieko nesakiau.

Esu beveik tikras, Džeine, kad atsidūriau čia padėti tavo motinai.

Sustojau ir pažvelgiau į jį.

Bet tu vis dar čia.

Jis nusišypsojo.

Atrodo, taip. Jei iš tikrųjų nesu tavo išgalvotas draugas. O taip gali būti.

Niuktelėjau jam į pilvą.

-Jautei?

Uk. Taip, jaučiau. Ir dabar labai dažnai įsipjaunu skusdamasis.

Pauzė. Maiklo žalios akys prisimerkė prieš saulę.

Manau, esu čia todėl, kad noriu būti. Ir dar todėl, kad tu esi vienintelis žmogus, kurį kada nors mylėjau. Ir todėl, kad nepajėgčiau tavęs palikti, Džeine.

Vėl pasisukau į jį kupina meilės širdimi, mes susiglaudėme ir švelniai pasibučiavome. Buvo tobula.

Turiu klausimų, - pasakiau, - į kuriuos būtina atsakyti.

Nežinau, ar žinosiu atsakymus. Bet pabandysiu atsakyti, Džeine.

Tai ge-erai. Pradėsiu nuo sunkiausio. Ar tu... kada nors, supranti, kalbėjaisi su Dievu?

Maiklas linktelėjo.

Taip. Žinoma. Kalbėjausi. Daug daug kartų. Deja, jis man niekada nepaaiškino. Jis. Ji. Kad ir kas būtų. Kitas klausimas?

Tai tu tiki...

Maiklas apsidairė.

Na, kaip kitaip visa tai... paaiškinti? Pirmiausia mane? Arba mus? Snocones , „Pokemonus" „Simpsonus" Amerikos teisingumo sistemą, iPods.

Suprantu. Ar tu angelas?

Kartais. Bet retsykiais aš tikras pramuštgalvis. - Jis nusišypsojo ir man mirktelėjo. - Stengiuosi būti doras.

Treptelėjau koja. Man reikėjo žinoti.

Ar tu angelas , Maiklai?

Jis žiūrėjo man tiesiai į akis.

Garbės žodis, nežinau, Džeine. Manau, kad esu toks kaip visi. Nieko nežinau. - Jis vėl mane apkabino. - Matyk mane, liesk mane, - šnibždėjo jis. - Iki šiol mums tai pavyksta.

Žingsniavome toliau.

Maiklai, turiu tavęs paklausti kito dalyko. Jis tikrai kelia man nerimą. Ar tu visada atrodysi taip, kaip atrodai dabar?

Ypač gražus, labai malonus, netvarkingas?

Taip, panašiai.

Nori paklausti, ar aš kada nors pasensiu, Džeine?

Taip.

Tiesą sakant, nežinau.

Na, pažadėk ne tik drauge senti. Noriu, kad ir atrodytų, jog abu senstame. Tai man būtų labai svarbu.

Labai stengsiuosi, kad atsirastų raukšlių, būčiau sukumpęs, vairuosiu didelį juodą Buick.

Ačiū, - padėkojau. - Aš darysiu tą patį. O kaip dėl pinigų? - paklausiau. - Iš kur tu gauni pinigų?

Tai lengva.

Maiklas spragtelėjo pirštais.

Nieko neįvyko. Susiraukęs jis spragtelėjo dar kartą.

Keista, - sumurmėjo jis. Vėl spragtelėjo, ir vėl nieko. - Tikrai baisu. Paprastai išlaidoms pinigų gaunu tokiu būdu. Taip pat pasikviečiu taksi, kai lyja.

Jis pabandė dar kartą.

Nieko neišeina, - pasakė jis. - Hm-m. Įsipjauti skutantis vienas dalykas. Ką gi, teks susirasti darbą. Gal galėčiau būti boksininku?

Niuktelėjau jam vėl į pilvą.

Gal ne.

Galiausiai uždaviau sunkiausią klausimą, tą, kuris mane labiausiai gąsdino.

Ar pasiliksi su manim, Maiklai? Gal vėl mane paliksi? Tik atsakyk. Pasakyk man kartą visiems laikams. Ar taip atsitiks?

Septyniasdešimt devintas

Maiklas užvertė akis, ir nuo to man širdyje palengvėjo - tik truputį. Paskui jo veidą iškreipė grimasa, jis prispaudė ranką prie krūtinės.

Džeine? - tarė nustebęs. - Džeine?

O paskui susmuko ant akmeninio tako, kuriuo ėjome.

Maiklai! - atsiklaupiau šalia. - Maiklai, kas atsitiko?! Kas?! Maiklai!

Skausmas... krūtinė, - pralemeno jis.

Šaukiausi pagalbos ir, laimė, keletas žmonių po motinos laidotuvių dar buvo neišėję. Jie atbėgo.

Skambinkite devyni vienas vienas! - šaukiau, negalėdama patikėti tuo, kas vyksta. - Manau, jam širdies priepuolis. Prašau paskambinti devyni vienas vienas!

Pažvelgusi į Maiklą, pamačiau, kad jis prarado spalvą ir smarkiai suprakaitavo. Atlaisvinau kaklaraištį, atsegiau marškinių viršutinę sagą, ji ištrūkusi nuriedėjo ant tako. Kaip galėjo tai atsitikti, atsitikti dabar? Galvojau: viskas baigta, pulsiu į isteriją ir iš manęs nebus jokios naudos. Neleisiu, kad taip atsitiktų.

Maiklai, pagalba jau važiuoja. Greitoji. Laikykis, gerai?

Džeine, - sušnibždėjo jis.

Nekalbėk.

Maiklas atrodė toks išblyškęs, toks baisus ligonis, visiškai netikėtai, iš niekur nieko.

Devyni vienas vienas prisiskambinome, - pasakė vyriškis juodu kostiumu, kurį atpažinau kaip laidotuvių biuro atstovą. -Jie jau važiuoja. Stenkitės atsipalaiduoti, pone. Geriau nekalbėkite.