James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį

Džeine, - vėl ištarė Maiklas kaip per sapną. - Tavo geros akys.

Pasilenkiau prie jo arti.

Būk geras, Maiklai. Ššš.

Maiklas papurtė galvą, maniau, kad jis nori pasikelti, bet jis nenorėjo.

Nesakyk taip. Turiu dabar kalbėti. Reikia, kad tu žinotum.

Paėmiau Maiklo ranką ir dar žemiau pasilenkiau. Dabar mus

supo būrys žmonių, bet ant žemės buvome tik dviese. Tik mes. Kaip visuomet.

Švokščiančiu balsu Maiklas šnibždėjo:

Daug metų meldžiausi, kad vėl tave pamatyčiau... suaugusią. Meldžiausi, kad taip atsitiktų, Džeine. Daug apie tai galvojau. Norėjau, kad tai įvyktų. Ir įvyko. Kažkas išklausė. Ar ne nuostabu?

Ššš, - tildžiau, jausdama plūstančias į akis karštas ašaras.

Bet Maiklas nenorėjo nutilti.

Tu tokia nepaprasta, Džeine. Ar tai supranti? Supranti? Man reikia žinoti, kad supranti.

Taip. - Linktelėjau ir pasakiau tai, ką jis norėjo girdėti: - Aš girdžiu. Aš - nepaprasta.

Tada Maiklas nusišypsojo ir minutėlę atrodė toks kaip anksčiau. Jo šypsena buvo nuostabi: šilta, maloni, mylinti. Ta šypsena lietė mano širdį, palietė ją, kai buvau dar vaikas.

Neturėjau supratimo, kaip tave mylėsiu... ir kaip bus gera, - pasakė jis.

Jis stipriai suspaudė mano ranką.

Aš tave myliu, Džeine. Aš tave myliu. Žinau, kad sakiau, bet noriu sakyti vėl. Aš tave myliu.

Paskui jo akyse pasirodė ašaros.

Ne taip jau ir blogai, - ištarė jis, keistai šyptelėjęs.

Tada Maiklo akys užsimerkė.

Aštuoniasdešimtas

Dabar turiu jums pasakyti, kad tai, kas atsitiko paskui, negalėjo atsitikti, suprantu, jog žinant, kas;au atsitiko, tikriausiai atrodys beprotiška. Tačiau štai kaip buvo.

Greitoji pagalba nuvežė Maiklą į Šiaurės Vestčesterio ligoninę. Aš sekiau paskui policijos automobilį. Labai malonus daktaras Džonas Rodmanas man pasakė, kad užsikimšo visos keturios Maiklo širdies arterijos ir kad jam tuojau pat reikia daryti angio- plastinę operaciją. Širdies operacija visada teikia vilties. Gydytojas norėjo žinoti apie Maiklą tokių dalykų, kurių aš nežinojau, pavyzdžiui, kiek jam metų, ar anksčiau turėjo bėdų su širdim.

Paskui daktaras išėjo, o aš likau viena laukiamajame. Netrukus į jį ėmė plaukti žmonės, susijaudinę ir sunerimę, kaip ir aš.

Dabar prasideda tikros keistenybės.

Viena iš kambaryje esančių moterų - gelsvai rusvais plaukais, trisdešimtmetė, iš pažiūros labai simpatinga - pakilo atsigerti iš fontanėlio vandens, paskui priėjo prie manęs.

- Ar galima atsisėsti? - paklausė ji.

Aš abejingai linktelėjau, o ji prisitraukė kėdę.

Aš - Maiklo draugė, - pasakė ji, ir aš krūptelėjusi pakėliau galvą. Pažvelgiau į jos geranorišką, atvirą veidą. - Mes visi - jo draugai. - Ji mostelėjo į kitus laukiamajame, šie sužiuro į mane ir maloniai linkčiojo. - Mes tos rūšies draugai. Išgalvoti?

Ak. - Netekusi žado dairiausi aplinkui, žiūrėdama į juos, paskui į tą moterį. - Mano vardas Džeinė.

Taip, žinau. Supranti, Džeine, mes visi mylime Maiklą. Kaip jis jaučiasi? Ar žinai, kas jam?

Užsikimšusios širdies kraujagyslės, - paaiškinau. - Keturios arterijos.

Moteris pakraipė galvą.

Tai... per daug keista. Beje, mano vardas Blaitė.

Nieko keista, turint omenyje, ką jis valgo, - pasakiau su ironija.

Ji šyptelėjo.

Bet Džeine, mes nesergame, nė vienas iš mūsiškių. Niekada. Taigi iš tikrųjų keista. Čia vyksta kažkas visiškai netikėta, absoliučiai keisti dalykai.

Aš mąsčiau apie pasmerktą mūsų meilės romaną ir lingavau galvą.

-Jūs nieko nesuprantate.

Blaitė suėmė mano rankas. Ji buvo tokia miela, tikra draugė.

Tikrai suprantu. Maiklas apie tave pasakojo. Jis nesiliauja apie tave kalbėjęs. Mes visi pritariam, nors jums nereikia pritarimo. Niekada nematėm Maiklo tokio laimingo. Tu mums patinki, Džeine.

Taip ir sėdėjome kartu, aš ir Blaitė - mano naujoji išgalvota draugė - laukėme, nervinomės, buvome išsigandusios. Pagaliau pasirodė daktaras Rodmanas ir žengė prie manęs. Nega-

Įėjau jo veide išskaityti nieko, bet jis tikrai nesišypsojo. Mano širdis skausmingai susitraukė, burna išdžiūvo.

Iš nevilties pasisukau į Blaitę, bet ji papurtė galvą.

Daktaras negali mūsų matyti.

Ak, taip. Žinoma, negali. Aš čia viena, pamišėlė su savo išgalvotais draugais. Kuriai trisdešimt dveji metai.

Džeine, - pasakė daktaras Rodmanas. - Ar galite eiti su manim? Keistoki dalykai. Prašom ateiti.

Aštuoniasdešimt pirmas

Maiklas žiūrėjo į Džeinę, kai ji įėjo su jo daktaru į pooperacinę palatą. Dar vienas dalykas pirmą kartą - jo daktaras. Maiklas niekada nesirgo nė dienos per visą gyvenimą, niekada nesitikrino sveikatos ir, suprantama, niekada nesigydė širdies. Ir štai dar kas: niekada anksčiau jis nebuvo taip beprotiškai išsigandęs.

Ne dėl to, kad mirs - su mirtim daugiau ar mažiau buvo susitaikęs. Žiūrėjo į ją atsargiai optimistiškai.

Tačiau jis ką tik vėl rado Džeinę ir nė už ką nenorėjo jos netekti. Negalėjo Džeinės prarasti.

Labas, - tarė ji, o jis nusišypsojo. Dievino jos balsą.

Labas. Tikriausiai atrodau kaip partrenktas lekiančio sunkvežimio. Jaučiuosi panašiai.

Kaip žmogus, partrenktas sunkvežimio, atrodai nuostabiai.

Daktaras patapšnojo Džeinei per petį ir išėjo. Džeinė priėjo

prie Maiklo lovos, pasilenkusi pabučiavo į kaktą... ir staiga jis prisiminė, kad lygiai taip ją bučiuodavo, kai ji buvo aštuonerių metų. Jis jai tai priminė.

Mes labai panašūs, Maiklai. Aišku, aš prisimenu, - pasakė Džeinė ir nusišypsojo. - Sakiau tau, kad niekada tavęs nepamiršiu.

Paskui jie laikėsi už rankų - keturios rankos susipynė.

Tavo daktaras truputį pritrenktas, kad tu labai greitai atga- vai sąmonę po narkozės. Pernelyg greitai.

Maiklas truktelėjo pečiais.

Nežinau, kodėl. Bet kas man atsitiko?

Džeinė vėl nusišypsojo, ir Maiklas pasijuto geriau.

Tavo bėda - per riebus maistas, per daug „greito" maisto, kokį valgei dievai žino kiek metų. Bet yra ir gera žinia.

Klausau.

Tu turi, Maiklai, širdį . Galėjai mirti. Tu - žmogus, Maiklai. Tu - žmogus , - jos veidas iš džiaugsmo nušvito.

Palauk, ar aš teisingai supratau, - tarė Maiklas, - didžiausias privalumas būti žmogumi yra tai, kad jis turi mirti?

Gyventi ir mirti, - paaiškino Džeinė. - Tačiau tai labai daug. Didžiausias privalumas.

O paskui Maiklas ir Džeinė, nepaleisdami vienas kito, abu apsiverkė.

Tai, - pagaliau ištarė Maiklas, - kas šiandien įvyko, yra stebuklas.

Aštuoniasdešimt antras

Jei jau kalbame apie stebuklus, pasvarstykime štai ką:

Argi vien todėl, kad gyvenimas yra sunkus ir visada baigiasi liūdnai, visos istorijos turi baigtis liūdnai, nors to mus moko mokykla ir New York Times „Knygų apžvalga" Iš tikrųjų labai gerai, kad istorijos skirtingos, kaip ir mes skiriamės vienas nuo kito.

Taigi turiu jus įspėti: ši istorija baigiasi laimingai.

Milžiniški prožektoriai raižo Manhatano nakties dangų, žymėdami tikrai svarbų įvykį. Žmonės mojuoja rašikliais ir popieriaus lapais, maldaudami aktorių autografų. Policija ties Šeštuoju aveniu ir 54-ąja gatve laiko besiveržiančią minią. Tiesiog nuostabu. Tikras sujudimas.

Man suka pilvą, bet aš šypsausi, eidama pro paparacus į kino teatrą lyg niekur nieko. Vilkiu raudono atlaso suknelę. Ji aptempta per klubus, į apačią platėjanti. Bet atrodau gerai ir tai žinau. Sakykim. Taip, kaip aš suprantu šiuos dalykus ir kiek esu savim patenkinta, - pamažu vis labiau.

Eidama į savo vietą beveik girdžiu motinos balsą:

Ak, Džeine Aukseli, prie tokios iškilmingos suknelės reikia geresnių papuošalų. Kodėl nenuėjai į mano saugyklą ir neišsirinkai ko nors gražaus? Atrodai tokia... neužbaigta.

Vos garsiai nepasakau:

Maldauju, mama, ne šįvakar.

Įslenku į trečią eilę, visiškai viena. Nieko tokio. Mokėsiu elgtis. Esu suaugusi.

Paskui pamatau Maiklą. Jis atrodo šauniai, kai šauna tarp kėdžių ir sėdasi į tuščią vietą šalia manęs.

Suspėjau, - sako jis.

Esu tikras nervų kamuoliukas, - sakau jam, lyg nežinotų.

Jis mane apkabina, ir mano nervai tuojau pat nurimsta. Aprimsta. Jis jaukus, seksualus, malonus - viskas viename.

Na, dabar esu nervų kamuoliukas, beprotiškai įsimylėjęs žmogų, kuris gal tikras, o gal ir ne.

Maiklas kumšteli man į šoną - pastaruoju metu dažnai niuk- simės.

Gerai jau gerai, tikras, - sakau.

Pagaliau šviesos išblėsta ir prasideda filmas. Žmonės salėje tuojau džiaugsmingai suūžia, bet aš žinau, kad jie iš studijos ir viešųjų ryšių agentūrų, todėl tai nesiskaito.

-Jiems filmas patinka! - sako Maiklas.

-Jis dar neprasidėjo.

Ekrane pasirodo titrai: „Džeinė Margo ir ViMar Productions pristato ,Ačiū Dievui'." Salė vėl pritariamai suūžia.

Palinkstu prie Maiklo ir sakau:

Kad ir kaip būtų, muzika tikrai pasakiška.

Smuikai ir negarsūs variniai pučiamieji.

Labai tinkama įžanga šios gražios, lengvos komedijos pirmajai scenai.

Filmavimo kamera slenka per minią, paskui stambiu planu rodo Astor Court restorano staliuką St Regis viešbutyje. Si scena iš tikro buvo nufilmuota St Regis.

Prie staliuko sėdi maža, žavi mergytė. Kurį laiką kamera apsistoja prie jos, leisdama su ja susipažinti. Raudoni kaip obuoliukai skruostai. Kerinti šypsena.

Paskui kamera slenka į kitą staliuko pusę ir pagauna jos partnerį, gražų vyrą, apie trisdešimties metų. Sunku tiksliai pasakyti. Tačiau jis tikra žvaigždė.

Tai ką užsakom? - klausia jis.